Mūsų miesteliai tuštėja. Juose gimę, augę ir nugyvenę kelias dešimtis metų tautiečiai išvyksta. Vieni laimės ieškoti keliauja į užsienio valstybes, kiti, vos pabaigę vidurinę ar gavę darbą, neatsisukdami kraustosi į didžiuosius Lietuvos miestus.
Ar galime juos sustabdyti? Apgręžti lėktuvus, sulaikyti autobusus?
Jaunimą vilioja didmiesčiai
Visi neatsikvėpdami kalba apie emigraciją į užsienį. Tai skaudi tema. Lietuvių pilni Londono, Dublino rajonai. Turbūt nėra šeimos, kurios nebūtų palietusi emigracija. O taip norėtųsi mūsų žmones matyti dirbančius ir uždirbančius savo valstybėje.
Tačiau šį kartą ne apie tai, o apie vidinį žmonių kraustymąsi į didesnius miestus, migraciją šalies viduje. Problema? Iššūkis? Darbo šioje srityje į valias.
Daugelis šalies rajonų moksleivių yra nusiteikę negrįžti į savo gimtuosius miestus ir miestelius po studijų aukštosiose mokyklose. O tokių, kurie, įgiję specialybę, planuotų grįžti į savo miestelius – vienetai. Realybė negailestinga – juk nėra kur dirbti sugrįžus. Be to, nei jaunimui, nei vyresnio amžiaus žmonėms nėra laisvalaikio galimybių. Net mokyklose nebeliko diskotekų. Belieka sėdėti ant suoliuko ir gliaudyti saulėgrąžas. Apie kultūrą sunku net kalbėti, saviveikla sveikintina, bet kur teatrai, koncertai ar parodos?
Problemą dėl jaunų žmonių užimtumo sukuria prasta rajonų kultūros įstaigų veikla. Jaunimas nori ne vien tik ką nors prasmingo nuveikti, bet ir paprasčiausiai pailsėti. Bet daugelyje miestų ir miestelių nėra pačių elementariausių dalykų – kino salės, teatrų gastroliniams spektakliams pritaikytos salės, klubo, biliardinės, kur paprasčiausiai galima būtų atsipalaiduoti, kultūringai ilsėtis.
Ką gimtasis kraštas galėtų pasiūlyti, kad jaunuomenė norėtų ir galėtų sugrįžti po studijų, kad gyvenimas miesteliuose taptų patrauklus jaunoms šeimoms ar užsitarnavusiems poilsį senjorams?
Regionai liko pamiršti
Kad jaunimas neišsilakstytų į visas puses, jis savo miestelyje turėtų rasti darbą, kuriame galėtų save realizuoti, kultūringo laisvalaikio galimybę. Tam reikia investicijų ir padoraus rajono biudžeto. Biudžetą pripildo prekyba, gamyklose ir fabrikuose sukuriama prekė, sukurtos darbo vietos. Biudžetas auga, kai vyksta ekonomikos augimas, šiuo atveju regionuose. Todėl manau, kad būsimas Seimas privalo skirti ypatingą dėmesį regioninei politikai, numatyti ten geresnes sąlygas investuotojams, kuriantiems darbo vietas bei geresnes sąlygas aukštosiomis technologijomis grįstai pramonei.
Juk anksčiau buvo tolygiai paskirstomos pramonės galios, kuriami urbanistiniai centrai, gamyklos statomos ten, kur buvo potenciali darbo jėga. Gyventojus mažesniuose miestuose ir miesteliuose išlaikydavo ir pritraukdavo statybinių medžiagų, skaičiavimo technikos gamyklos, trikotažo, tekstilės, siuvimo fabrikai, maisto produktų kombinatai. Plėtojosi pramonė, plėtėsi mūsų miesteliai. Nepriklausomybės metais viskas buvo privatizuota, didelė dalis įmonių bankrutavo. Suklestėjo nedarbas ir nesibaigianti migracija arba tiesiog – miestelių tuštėjimo metas.
Miestai ir miesteliai liko savo vietoje. Kad jie visiškai neištuštėtų, reikia pritraukti kuo daugiau investicijų, statyti naujus pramoninius objektus. Jų statybai regionuose reikėtų suteikti valstybinės žemės su sąlyga, kad toje vietoje 99 metus bus plėtojama tik pramonė ir joks paskirties keitimas negalimas. Kelis pirmus gamybos metus reikėtų taikyti pelno mokesčio lengvatas arba iš viso atleisti nuo pelno mokesčio, neapmokestinti investicijų, nukreiptų į techninę, technologinę pažangą, gamybos modernizaciją, naujų gamybų kūrimą. Palankesne aplinka investicijoms užtikrintume regioninės ekonomikos augimą.
Valstybės tarnyboje reikėtų daugiau jaunimo
Sako, valstybės tarnyba – ne jaunam žmogui. Pats joje dirbu ir galiu pasakyti, tai yra įdomus darbas, turintis didelių iššūkių. Tačiau čia būtinos permainos, kurios palengvintų ne tik jaunų žmonių sugrįžimą ir įsitraukimą į tarnystę valstybei miestuose ir miesteliuose, bet ir efektyvesnei valstybės aparato veiklai. Kartais reikia specifi - nių sprendimų ir šalto dušo rajonų ir miestų savivaldybėms. Jauni žmonės ir kitoks mąstymas tikrai sumažintų biurokratiją ir įneštų naujų vėjų.
Centralizuotas priėmimas į valstybės tarnybos vietas suteikiant prioritetą jaunimui leistų įnešti sveikos konkurencijos ir postūmių miestelių, valstybinių įmonių ar seniūnijų darbe. Taip pat reikėtų neatsisakyti minties rotuoti valstybės tarnautojus kas treji metai. Padirbėjai vienoje srityje – po trejų metų turi pereiti į kitą vietą ar net rajoną. Valdant miestelius reikalingas šviežias kraujas.
Gyvenimas galėtų būti ir kitoks
Kuriantis pramonei ir peržiūrėjus valstybės tarnybos įstatymus miestelių gyventojai turėtų ne tik padorų darbą ir užmokestį, pagerėtų jų gyvenimas. Vietoj kaimyno, vairuojančio savivartį, atvežtos smėlio krūvos vaikams būtų įrengtos padorios smėlio dėžės su vaikų žaidimų aikštelėmis ir supynėmis. Senoliai susitiktų ne tik miesto turguje ar poliklinikoje, bet ir kultūriniuose renginiuose. Ne kiekvienam ir sveikata, ir piniginė leidžia nuvykti į sostinę pažiūrėti „Žaldokynę“ ar „Įstabiąją Romeo ir Džiuljetos istoriją“. Tačiau kultūrinės atgaivos reikia ir dešimtokui, ir pardavėjai, ir mokytojui su žmona. Todėl iš valstybės biudžeto turėtų būti fi nansuojamos teatrų gastrolės, skatinamos iniciatyvos kurti ir vystyti miestų teatrus, teikti jiems pagalbą. Įsivaizduojate O.Koršunovą, kuriantį Panevėžyje, kaip kadaise kūrė Miltinis?!
Kuriantis pramonei, daugėtų darbo vietų, kurios sugrąžintų išvykusiuosius, didėtų rajonų biudžetai, iš jų būtų fi nansuojama kultūros objektų ir paslaugų plėtra, būtų sudarytos palankesnės švietimo galimybės, teikiamos geresnės gydymo paslaugos. Arčiau senstančių tėvų sugrįžtų jaunimas, kurtųsi jaunos šeimos, gražus ir orus būtų mūsų senjorų gyvenimo ruduo.
Tuomet, kalbėdami apie regionus, su pasididžiavimu galėtume pasakyti – prasidėjo miestelių klestėjimo metas!
Juras Požela
LSDP kandidatas į LR Seimą
