Amerikiečiai vėl suprato, kad karui ruoštis reikia ir teoriškai. Balandžio 23 d. dienraštyje "Washington Post" juokingai aprašytas Pentagone vykęs generolų ir admirolų pasitarimas. Pamatę, kad į Kerbelą renkasi milijonai šiitų maldininkų ir kad tai nebus proamerikietiška išlaisvintos Irako liaudies demonstracija, karininkų posėdis virto spontaniška paskaita “Kas tie šiitai ir ko jiems reikia?”.
Į dalį klausimo - “ko jiems reikia” karininkai atsakymą jau žinojo, jei 1988 metais perskaitė politiko ir politologo Zbigniewo K. Brzezinskio knygą “Grand Failure: The Birth and Death of Communism in the Twentieth Century” (“Didysis žlugimas: komunizmo gimimas ir mirtis XX amžiuje”). Šį kiek pamirštą tyrimą “didysis Zbigas” rašė ne kaip idėjinis antikomunistas, bet kaip mąslus analitikas ir politologas. Jis tyrinėjo totalitarinių režimų struktūrą ir bandymus tuos režimus keisti. Brzezinskio nuomone, netikėčiausi spąstai, kurie laukia režimo taisytojų, yra etninės ir tautinės problemos. Nesvarbu - blogas ar “geras” totalitarinis režimas, bet jis visuomet yra lyg dangtis, dengiantis verdantį abipusių kaltinimų, skriaudų ir išankstinių “kraujo balso” nuostatų katilą. Dar režimą galima sulyginti su konservantu. Kai konservuojančio resurso galiojimo laikas baigiasi, visos žaizdos tampa atviros. Mes matėme, kaip viskas vyko buvusioje SSRS (tfu, tfu - gerai, kad nereikia remtis Lietuvos pavyzdžiais): Kalnų Karabachas, Priedniestrė, Abchazija, osetinų ir ingušų konfliktai, Čečėnija, Tadžikija...
Žinoma, tai nereiškia, kad totalitariniai režimai yra gėris. Dažniausiai patys režimai ir tampa “išsitaisymo” varikliais. Atkakliausius kartais tenka stumtelėti iš šalies - bet reikia turėti aiškų planą ir bent kažkiek numatyti, kas vyks šalyje, nuvožus jos totalitarinį dangtį. Kokių namų darbų nepadarė Pentagonas?
Beveiki visi musulmonai yra sunitai. Jie priklauso vadinamajai “pagrindinei vagai”. Žodžiu “sunna” (arb. “paprotys”, “tradicija”) vadinamos musulmonų sunitų šventosios knygos, kuriose yra padavimai apie pranašą Mahometą. Suna yra pavyzdys, kuriuo turi sekti visa musulmonų bendrija ir kiekvienas musulmonas. Šiizmas, gausiausias “pagrindinės vagos” atsišakojimas islame, sudaro apie 15 proc. tikinčiųjų. Šiitai vyrauja Irane, Irake, jų gausu Azerbaidžane. Kitur jie egzistuoja kaip religinės mažumos, kartais kaip genčių ar sričių išpažinimai, ir santykiai su sunitais gali būti gana įtempti. Sunitai oficialiai šiitų nelaiko erezija, bet tam tikru nukrypimu. Šiitiška valstybė visų pirma Iranas, kartu laikąs save visų pasaulio musulmonų šiitų globėju. Šiitai pripažįsta absoliutų žemišką religinį autoritetą, kurio tradiciją grindžia nuo Ali - Mahometo pusbrolio ir žento, kuris drauge su pranašo dukters Fatimos sūnumis Hasanu ir Huseinu paveldėjo Mahometo pranašišką dovaną ir gebėjimą bendrauti su Alachu. Bendravimas su Dievu reiškia ir teisę į valdžią. Šiitų tikėjimo išpažinimas: “Nėra kito Dievo kaip tik Alachas, Mahometas, Alacho pasiuntinys, o Ali - Alacho šventasis”. Frazės apie Ali nėra sunitų išpažinime. Ali yra Mahometo įpėdinis, taigi “pranašas žemėje”, ir jo palikuonys taip pat gimdami perima Ali suteiktą galią. Jie negali nusidėti ir negali klysti, aiškindami šariato mokymą. Tai imamai, kurie vienas kitą keisdami tęsia tikrąją tradiciją. Istoriškai Ali atšakos palikuonys kirtosi ir kariavo su Mahometo aplinka, ir politinė islamo priešaušrio suirutė sąlygojo tai, kad Ali palikuonys žūdavo, dingdavo ir nebuvo tarpusavyje vieningi - todėl šiizmo viduje dabar daug grupių, besiremiančių savais imamais.
Šiitai nuo seno sprendė valdžios ir religijos klausimą, savo valstybėse stengdamiesi pasaulietinę valdžią sutelkti religinio autoriteto rankose. Iš esmės jie yra teokratinio modelio entuziastai. Jei reikėtų daryti parelėles su krikščionybe, tai protestantai greičiau atitiktų pamaldžius, bet pasaulietinėje srityje perdėm racionalius sunitus, šiitai atitiktų valdžią ir religiją siejančius stačiatikius, kurie, kaip ir šiitai, sudaro atskiras patriarchų vadovaujamas autokefalines (autonomines) bažnyčias - šiitų imamai atitiktų stačiatikių patriarchus, tik - įsivaizduokime minutėlei - turinčius ir kariuomenės vado, ir aukščiausiojo teismo pirmininko įgaliojimus. Paraleles tęsiant, sufijai kaip mistikai rastų atitikmenis ir katalikybėje (čia jie būtų pranciškonai) ir stačiatikystėje (dykumų tėvai atsiskyrėliai), bet jie greičiau primintų entuziastingąją protestantizmo atmainą. Šių laikų terminais jie būtų artimesni “Tikėjimo žodžiui”.
Šiitai mano, kad vienintelis įstatymų teikėjas yra Alachas ir vienintelė teisėta valdžia - dvasinė, tad pasaulietinės kaip tokios tikram šiizme net neturėtų būti. Kitas klausimas, kas vykdo ir perduoda Alacho valią. Tai “užsislėpęs imamas”, kuris yra kiekviename amžiuje ir kuris moko savo atstovus žemėje (ajatola Khomeini vienas tokių didžiųjų autoritetų). Šiizmas yra mesianistinė srovė - jie laukia Mahdi, paskutiniojo imamo, ateisiančio prieš pasaulio pabaigą ir panaikinsiančio visas skriaudas.
Šiizme populiarus kankinystės už tikėjimą kultas, kankiniai dėl tikėjimo, kurių pirmieji - jau pats Ali ir Husainas. Jei pradėsime kalbėti apie Irako šiitus, kalba turėtų prasidėti jau nuo to fakto - Nadžafas, kuriame dabar vyksta mūšiai, tai miestas, kuriame palaidotas pats Ali, o Kerbala, irgi karo apimtas miestas - vieta, kur ant “didžiausiuoju kankiniu” tituluojamo Husaino kapo pastatyta mečetė, ir Nadžafas, ir Kerbala - tai musulmonų šiitų piligrimystės centrai, kaip kad Meka; dar du šventieji šiitų miestai - Irano Kumas ir Mešchedas.
Taigi koalicijos pajėgos išvadavo šventuosiuose Irako šiitų miestus. Bet klausimas, ar šiitai su savo kankinystės kultu priima tai kaip išlaisvinimą? Jei nuo Saddamo - taip, tačiau jie patys žino, kad šie miestai savaime brėžia gana didelės šiizmo zonos Pietų Irake kontūrus. Kad ir kokia bus Irako (kon)federacija po karo, šiitų gyvenamieji regionai gali automatiškai tapti “imamistiniai”, t.y. vietinių šiitų dvasinių-politinių-karinių autoritetų vadovaujami. Ir tokiu požiūriu šiitų teritorijos jiems patiems reiškia natūralią šiizmo zoną, o šiizme nėra pasaulietinio valdovo/vadovo koncepcijos. Bushas už Husseiną ne geresnis.
Ką tai nulems? Irakas turbūt jau niekada nebebus pasaulietine valstybe. Gali net atsitikti taip, kad susiformuos nauja šiitų valstybė, kurią sudarys Iranas ir Pietų Irakas. Kurdai suformuos nepriklausomą valstybę ir tuomet atsiras pastovus karo su Turkija židinys. O kur dings Irako sunitai - inteligentija, darbininkai, mokslininkai, verslininkai - žino tik Alachas.
