Remiantis įgyta reformų patirtimi galima pasakyti, kad be tinkamos ekonominės politikos strategijos vargu ar verta tikėtis, kad ES narystė ir gaunama parama padės sutvarkyti susikaupusias socialines problemas ir užtikrins visiems gyventojams geresnį gyvenimą.
Šiuolaikinėje rinkoje pagrindiniu konkurenciniu pranašumu tampa ne prekės kaina, o jos kokybė, todėl labai svarbu sudaryti sąlygas darbuotojams tobulėti. Jei darbuotojai gauna nedidelius atlyginimus, jų galimybės augti profesiniu ir kultūriniu požiūriu yra labai ribotos.
Dabar Lietuva savo konkurencingumą grindžia pigia darbo jėga. 2000-2003 m. vidutinis realus darbo užmokestis didėjo tik 1,9 proc. per metus ir buvo vienas mažiausių iš stojančių į ES šalių, nepaisant labai spartaus, didesnio negu 6 proc. vidutinio metinio ekonomikos augimo. Tokia politika kelia grėsmę, kad Lietuva, kuri garsėjo savo inžinieriais ir technologais, pamažu taps ES valstybe, už menką atlyginimą atliekančia prasčiausius darbus, t.y bus Europos juodadarbė.
Panašūs procesai ekonomikoje jau vyksta ir tai pastebi tiek užsienio, tiek Lietuvos specialistai - tik mūsų šalyje iš visų ES naujų narių vyrauja darbui imlios gamybos. Berods tokios ekonominės nuostatos tenkina ir dabartinę Vyriausybę, neseniai paskelbusią prognozes, kad, nepaisant ES finansinės paramos, vidutinis šalies darbo užmokestis per 4 metus padidės tik 334 litų, o tai iš tiesų reiškia, kad mes ir toliau ketiname būti skurdžiausia ES valstybe.
Kyla pagrįstas klausimas, kaip atsirado tokios prognozės? O atsakymas yra labai paprastas. Ekonomikos prognozių sudarymas remiasi tam tikrais ekonominiais dėsniais arba priklausomybėmis, viena iš jų nurodo, jog norint, kad nedidėtų kainos, reikia riboti atlyginimų augimą (moksliniais terminais tariant, riboti paklausą). Ketindama skubiai prisijungti prie Europos valiutų mechanizmo, Lietuva įsipareigoja neviršyti 2 proc. metinės kainų augimo ribos, todėl šalis turės ekonominėmis priemonėmis stabdyti darbo užmokesčio augimą.
Jokių ekonominių diskusijų, kodėl Lietuvai reikia skubiai įsivesti eurą, neteko girdėti, nors Europos centrinio banko specialistai patarė mums atidėti tokį sprendimą, o šalies specialistai Lietuvos banko prašė bent pateikti skaičiavimus, kaip spartus prisijungimas prie valiutų mechanizmo atsilieps žmonių gyvenimui.
Tik visai ekonomikos neišmanantys žmonės gali tikėti argumentais, kad jei litas dabar fiksuotas euro atžvilgiu, tai galima be jokių padarinių ekonomikai jį pakeisti euru. Gal vis dėlto vertėtų pagalvoti, kodėl kaimynai lenkai, vengrai ir čekai linkę neskubėti, nors jų šalyse atlyginimų lygis yra didesnis negu Lietuvoje, o daugelio prekių kainos mažesnės.
Arba kodėl Švedija ir Danija, nors atitinka visus ES pinigų sąjungos reikalavimus, vis atideda euro įvedimo datą. Jau ne pirmą kartą bandoma priimti svarbius šaliai ekonominius sprendimus deramai neįvertinus jų padarinių, patirtis liudija, kad visada rezultatai būna liūdni ir už pareigūnų klaidas moka paprasti žmonės. Reikia tik prisiminti šimtus milijonų litų nuostolio Lietuvai atnešusią “sėkmingą”, kaip buvo sakoma - visai techninio pobūdžio, lito persiejimo nuo dolerio prie euro operaciją.
