Jodamas ant balto žirgo, olimpinis, pasaulio ir keturiskart Europos čempionas įveikė simbolinį ratą.
Taip karališkai legendinis krepšininkas Modestas Paulauskas savo 60-mečio proga prisistatė Kauno halėje buvusiems šios sporto šakos aistruoliams. Žiūrovai šiltai sveikino vieną didžiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių.
Viduryje buvo pastatytas krėslas, tačiau į jį jubiliatas nesėdo ir sveikinimo kalbų klausėsi atsistojęs.
Klaipėdos miesto sūnų atvyko pasveikinti ir klaipėdiečiai - meras Rimantas Taraškevičius, jo bendražygis Kazimieras Budrys, kolega Algirdas Vaicekauskas.
Pats jubiliatas buvo kuklus - žiūrovams skanduojant „Mode, Mode“, jis padėkojo „Žalgirio“ klubui už surengtą gimtadienio paminėjimą ir grįžo į tribūnas stebėti komandos, kurios spalvas gynė net 14 metų, rungtynių.
„Klaipėdai“ pavyko prakalbinti šiomis dienomis savo gimimo dieną švenčiantį jubiliatą.
- Neteko niekur skaityti Paulauskų šeimos istorijos - nuo kada ji uostamiestyje?
- Tėvai atsikraustė į Klaipėdą 1929 metais. Tėvas dirbo kranininku. 1932 metais gimė vyriausias iš mūsų - Emanuelis, po dvejų metų - vienintelė sesuo Elvyra, dar po trejų - Edmundas.
Kai 1939 metais Hitleris „atėjo“ į Klaipėdą, mūsų šeima viena iš paskutiniųjų išvažiavo iš miesto - į dabartinę Būtingę.
Nors visur rašo, kad gimiau Klaipėdoje, tačiau 1945 metų balandį, šeimai ruošiantis grįžti į Klaipėdą, mama mane pagimdė Kretingoje.
Vėliau tėvas pradėjo dirbti ūkvedžiu I vidurinėje mokykloje (vėliau K.Donelaičio vidurinė mokykla, šiandien - Vytauto Didžiojo gimnazija - Č.K.), kurią aš ir baigiau.
Šiandien visi vaikai esame gyvi, o tėvelių - jau nėra.
- Ar dažnai prisimenate Klaipėdą?
- Klaipėda davė man labai daug - gyvenimo ir krepšinio pradus. Niekada neužmiršiu pirmojo trenerio Vlado Knašiaus. 17 metų - tai ne diena, pragyventa čia.
- Ar dažnai apsilankote Klaipėdoje?
- Prieš keturias dienas buvau. Miestas labai pasikeitęs. Anksčiau jis baigdavosi ties Senuoju turgumi. Nueidavome paaugliai nusipirkti saulėgrąžų ir grįždavome į senamiestį, nes toliau buvo laukai.
Ir žmonės labai pasikeitę, palyginti su tuo, kas buvo prieš 10-15 metų. Kiek kartų vaikščiojau centrine gatve - nesutikau nė vieno pažįstamo. Lankiausi ir buvusioje mokykloje, atėjau į tą pačią aikštelę, kurioje mažas mėčiau į krepšį. Net tie patys lankai, ta pati aikštelė. O sutikti žmonės - kažkaip atšalę.
Dabartinėje gimnazijoje susitikau su žinomu gamtos ir biologijos mokytoju Benediktu Gaižausku.
Anksčiau atvažiuodavau į šeimų turnyrą (Paulauskai Budrių šeimos taurę iškovojo net 8 kartus - Č.K.), po to su Joniškio komanda, kai dalyvavome LKAL čempionate.Nors „Žalgirio“ sporto rūmuose (dabar Kūno kultūros ir rekreacijos centras - Č.K.) būdavo šalta, nebūdavo šilto vandens, tačiau jie man buvo tokie mieli, jaukūs ir savi.
- Olimpinis auksas - Jūsų didžiausia sėkmė? O gal gyvenime buvo didesnių asmeninių pergalių už šią?
- Gyvenime pasiekiau daug pergalių. Bet kai kurių negaliu palyginti su sporto laimėjimais. Tai visiškai skirtingos vertybės.
Antra vertus, ar galima užmiršti „Maisto“ pergalę 1962 metų Lietuvos pirmenybėse. Lemiamose rungtynėse įveikėme vieną Kauno komandą. Man, 17-mečiui, kaip ir pripažintiems žaidėjams V.Greičiūnui, A.Kašiubai, R.Saliui bei kitiems, buvo didžiulė šventė. Tai kartais būna saldžiau už sėkmes aukščiausio lygio varžybose.
- Net keturiuose paeiliui (1965, 1967, 1969, 1971 m.) Europos čempionatuose iškovojote aukso medalius. Ar praėjus tiek metų jų prisiminimai nesusilieja į vieną?
- Labiausiai į širdį įstrigo pirmosios pirmenybės, kurios 1965 metais vyko Maskvoje. Buvau tik 20 metų, tačiau nusipelniau išskirtinio dėmesio. Po šio čempionato tapau žinomas, šoktelėjo mano populiarumas.
Kitus Senojo žemyno čempionatus galiu pavadinti eiliniais.
- 1972 metų Miuncheno olimpinėse žaidynėse per 3 sekundes Jūsų komandos išplėšta pergalė iš amerikiečių daug metų buvo vertinama kaip stebuklas. Šiais laikais dažnos atakos rezultatyviai užbaigiamos mažiau nei per sekundę. Gal dabar sekundės lėtesnės?
- Viskas eina į priekį, taip pat ir krepšinis. Nėra ko lyginti 1972-uosius ir 2005-uosius. Krepšinyje viskas pasikeitė - greitis, šoklumas, taiklumas. Žaidimui turi reikšmės ir apranga, avalynė, aikštelės danga, krepšiai, lankai.
Ir patys krepšininkai, palyginti su tėvais ar seneliais, treniruojasi daugiau ir intensyviau...
- Praėjus tiek metų tikriausiai galite pasakyti - ar tie medaliai, pergalių džiaugsmas verti jiems paaukotos sveikatos?
- Negaliu sakyti, kad tik sportas sugadino man sveikatą. Metai daro savo... Tačiau sportinį kelią kartočiau ir kartočiau. Treniruočiausi dar daugiau ir atkakliau. Po tiek metų, pagalvoju, per mažai tuomet treniravausi.
- Praėjusį šimtmetį Budrių taurės turnyre turėjote neįveikiamą komandą. Ar ketinate su broliais atgaivinti ją?
- Per šį jubiliejų Kazimieras Budrys kalbino dalyvauti. Tačiau aš ir broliai jau atidavėme gyvenimui savo jėgas. Pastaraisiais metais į aikštelę išbėgti man neleidžia stuburas, brolis Emanuelis turi du dirbtinius sąnarius. Nebent giminėje atsirastų naujų krepšininkų. Turiu galvoje savo augančius vaikus.
- Pastaraisiais metais olimpinį čempioną sunku sutikti Kaune.
- 1994-1997 metais buvau Joniškyje. Dabar su žmona Janina Šakių rajone, Slavikuose, nusipirkome sodybą, Šakiuose - butą. Ji iš šių vietų kilusi, todėl ir mane įkalbėjo gyventi ramesnį gyvenimą. Kai tik atšils, važiuosime gyventi į sodybėlę.
- Jei ne paslaptis, kokia šiandien Modesto Paulausko šeima?
- Puiki. Turiu nuostabią žmoną Janiną ir du sūnus - 9-erių Modestą ir 12-os Žygimantą. Jie man neleidžia senti - visą laiką turiu būti jaunas.
- Gal su Jumis atgims krepšinis ir Šakiuose?
- Treniruoju vaikų grupę. Stengsiuosi suburti komandą, kuri iš pradžių bent Lietuvos krepšinio B lygoje žaistų.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
