Bene ryžtingiausias nepriklausomos LDK šalininkas - lauko ir didysis etmonas Jonušas Radvila - be švediškosios Kėdainių sutarties, savo nuopelnų sąraše turi kuklią demokratiškos tikėjimo laisvės citatą: „Kaip mūsų protėviai nerado būdo išstumti arijonų religiją nepažeidus bajorų laisvių, taip ir aš esu linkęs jų pelus palikti Dievui“.
Tačiau visiems „pripažįstantiems Šventosios Trejybės dogmą“ kunigaikščio rūpesčiu 1648 metų seimas patvirtino: „krikščionių tikėjimo disidentams patvirtiname tai, kad mes ir mūsų palikuonys tarpusavio taiką, prisiekiame savo tikėjimu, garbe ir sąžine, išsaugosime“.
Bene paskutinio valstybiniu mastu įtakingo lietuviškų reformacijos idėjų šalininko likimas simbolizuoja ir LDK tradicijų mirtį. Už Vilniaus miesto sienų iškelta evangelikų bažnyčia - simboliškas Jonušo Radvilos pralaimėjimas. Šiems laikams šis pavyzdys teikia naują klausimą - ar sugebėsime „tarp tų pačių miesto sienų“ sugyventi su žydais? Sovietinio režimo žalą vienareikšmiškai nubraukęs 1940 m. birželio 12 d. data, LR Seimas tą patį padarė ir religinių bendruomenių atžvilgiu. Nesigilindami į smulkmenas, visi puikiai suprantame Seimo sprendimo esmę: ir sentikiams, ir katalikams, ir žydams, ir totoriams, ir visiems kitiems, - turėtą turtą grąžinti visiems. Todėl į šį pirmąjį klausimą turi būti atsakyta vienareikšmiškai - žydų religinių bendruomenių turtas turi būti grąžintas.
Antrasis klausimas truputį sudėtingesnis - kam grąžinti? Rabinas „atsiskaitinėja“ tik tiesiogiai Dievui, todėl išnykus aplink rabiną susibūrusiai bendruomenei, tarsi nebelieka ir žmonių, kurie galėtų pretenduoti į tos ankstesnės bendruomenės turtą. Tačiau ta pati istorinė LDK demokratijos tradicija siūlo išeitį. Kaip LDK bajorai turėjo teisę kartu susibūrę ginklu priešintis neteisėtiems valdovo sprendimams, taip ir kartu susibūrę šiandien į žydų turtą pretenduojantys palikuonys gali išspręsti susidariusį kazusą. Idealiu atveju tai būtų viešas visų interesų grupių susitarimas.
Besiginčijančios pusės turėtų sutarti dėl kelių dalykų. Pirmiausia grąžinamas religinių bendruomenių turtas turi būti skirtas tik Lietuvos reikalams. Tokių begalė - nuo esamų sinagogų restauravimo (Lietuvos teritorijoje išlikę net 13 iš 14 medinių Europos sinagogų), esamų bendruomenių palaikymo iki beveik 200 žydų kapinių priežiūros. Tai kartu reiškia, kad Lietuvos religinėms žydų bendruomenėms nepriklausantys asmenys galėtų dalyvauti tik svečių ir rekomendacinėmis teisėmis. Antra, tiesioginių turto paveldėtojų neturintis turtas turi būti valdomas vieno fondo, kurio valdymas ir lėšų naudojimo tikslai turi būti nustatyti iki jo veiklos pradžios. Trečia, LR Vyriausybės dalyvavimas visuose procesuose turi būti minimalus ir tik rekomendacinio pobūdžio.
Žvelgiant į ateitį belieka perfrazuoti Jonušo Radvilos žodžius: „žydams patvirtiname, kad mes ir mūsų palikuonys tarpusavio taiką, prisiekiame savo tikėjimu, garbe ir sąžine, išsaugosime“. Norėčiau, kad taip atvira širdimi galėtų pasakyti visa Lietuvos visuomenė, tačiau jos nuotaikos kol kas simbolizuoja tik mirusias LDK tradicijas.
