Šiandien sukanka lygiai metai, kai Seimo nariai slaptu balsavimu pripažino, jog anuometinis prezidentas Rolandas Paksas pagal tris apkaltos punktus šiukščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Paskelbus to balsavimo rezultatus prezidento įgaliojimai nutrūko ir kartu prasidėjo naujas laikotarpis Lietuvos istorijoje.
Praėjo vieneri metai, todėl anuomet užimtos prezidento patarėjo ryšiams su visuomene pareigos leidžia ir kartu įpareigoja pakomentuoti, kokius kablelius ar net taškus galime dėti viešojoje erdvėje.
Pasibaigus apkaltos procesui viename iš dienraščių paklausiau, mano nuomone, esminį Lietuvos ateičiai klausimą (http://monitoring.press.lt/Article_m.asp?Lang=L&ID=563512): „<...> ar įstengsime gerbti kitokią nei daugumos nuomonę, ar sugebėsime procedūroms vėl suteikti didžiausią svarbą?“. Būtent tai, ar tos viešai paskelbtos procedūros vienodai taikomos visiems visuomenės nariams, neišskiriant (dar svarbiau - nediskriminuojant) pagal tai, kokiai interesų, nuomonių ar pozicijos grupei priklausoma, ir yra pagrindinis demokratinės Lietuvos plėtros garantas.
Vykę pirmalaikio prezidento rinkimai – puikus skirtingų ar net visiškai priešingų argumentų dvikovos laukas. Dar kartą pamatėme beveik į dvi lygias dalis pasidalinusią Lietuvą. Vieną – už permainas ir demokratinius principus. Antrą – revanšinstinę, pralaimėjusią apkaltą. Konstitucinis teismas, teisinėmis priemonėmis pašalindamas Rolandą Paksą iš politikos „iki gyvos galvos“, palaikė pirmąją. Pripažįstame ir gerbiame teisininkų sprendimą, tačiau ar visi pritariame? Ne visi ir ne visada.
Seimo narių ir „Rubicon“ įmonių grupės skandalas iškėlė realų klausimą, ar Seimas buvo pasiruošęs vienodus garbingo politinio elgesio standartus taikyti ne tik prezidentui, tačiau ir pats sau. Manau, kad Seimas šio sunkiausio demokratijos egzamino neišlaikė ir atsisakė vienodai griežtai vertinti atskirų politikų „pažeidžiamumą“. Pasak anglų, piliečiai „bet kurioje autobuso stotelėje“, pasakytų, kad tiek Rolandas Paksas, tiek ir paviešinti parlamentarai buvo vienodai „pažeidžiami“. Deja, Seimo posėdžių salėje balandžio 6-ąją sėdėję naujieji teisėjai nesugebėjo būti vienodai griežti patys sau.
Naujojo Seimo rinkimai galėjo ir turėjo tapti populizmo sutriuškinimu. Rezultatas – atvirkščias. Į demokratijos garantu, anot Vytauto Landsbergio, buvusio Algirdo Brazausko stovyklą priimamas „Dviračio šou“ personažas. Belieka konstatuoti, kad valdančioji koalicija – dar vienas su visagale popkultūra sumišusios politikos pavyzdys. Ar pragmatiški socialdemokratai sugebės su Kėdainių partija vienodai griežtai taikyti demokratinius principus patiems sau? Pirmųjų nagrinėjamų interesų konfliktų skandalų sprendimai kol kas tik nuvilia.
Raudonosios armijos pergalės laimėjimo minėjimas sukūrė puikią progą stebėti naują senųjų Rytai-Vakarai grupuočių dvikovą. Užplūsdavo „deja vu“ jausmai, kai vėl puikiai sutarė senieji prorusiškos pakraipos politikai (socialdemokratų ir LDDP lydinys, Kazimieros Prunskienės valstiečiai, pramonininkų konfederacija) ir kaip puikiai atsilaikė Vakarų šalininkai (Vytauto Landsbergio konservatoriai, Vakarų universitetų grantais remiami politologai, jaunieji politikai ir, savaime aišku, užjūrio flagmanas Valdas Adamkus). Belieka laukti, ar šios dvikovos laimėtojai sugebės toliau nuosekliai „sėti“ demokratijos sėklas už Ukrainos ribų.
Tokie tie metai. Su aukštos politikos moralės siekiais, tačiau simboliškais kritimais į kėdainišką-rusišką-agurkišką balą.. Su vakarietiškomis vaivorykščių idėjomis, tačiau nesugebėjimu nubausti akivaizdžiai valstybės tarnautojų prestižą žlugdančių medžiotojų-mėgėjų-brakonierių. Su naujų politikos krypčių paieška, tačiau realiai nykstančiu užsienio politikos savarankiškumu, naujų ekonomikos plėtros perspektyvų nematymu. O apkalta neišvengiamai lieka tik dar vienu riboženkliu politikų konkurencijos greitkelio pakrašty.
