Geriausiai iš visų blogų valdymo formų - demokratijai - XXI amžiaus pradžia pateikia virtinę klausimų, kuriems ši neturi parengusi deramų atsakymų. Nenuspėjamas ir nuolat besikeičiantis pasaulis Vakarų tradicijos eksportuotą demokratiją egzaminuoja įvairiais būdais. Dažnai absurdiškose situacijose tradicinių Vakarų vertybių pateikiami atsakymai lems, kuri pusė laimės.
Samuelis Huntingtonas dar praėjusį dešimtmetį bandė analizuoti, kas nutiks tarpuvartėje susidūrus ne kaimynams Petrui ir Jonui, o Vakarų kultūrai su Azijos kultūra. Panašus klausimas gali netrukus sprogti (gal net tiesiogine prasme) ir kovojant Ramiojo vandenyno skirtingose pusėse išsidėsčiusioms ideologijoms. Nors JAV tą pripažinti visokeriopai vengia, tačiau akivaizdu, kad rugsėjo 11-osios pagrindinė priežastis - tai skirtingų vertybių sistemų dvikova.
Kova tarp išvystytos postindustrinės valstybės ir vargiai gentinę santvarką beįveikinėjančių Vidurio Azijos valstybių. JAV užima poziciją, kad demokratija, remdamasi žmogaus teisių prioritetu, turi teisę eksportuoti savo vertybes. Retas pastebi, kad ankstesni Britų imperijos bandymai diegti savo vertybes buvusiose kolonijose iš esmės baigėsi prastais rezultatais. Net nagrinėjant Indijos išsivadavimo kovą, kaip ašaka gerklėje stringa šios valstybės nerimstantys konfliktai su Pakistanu.
Lapkritį JAV piliečiams pareiškus pasitikėjimą savo misija įtikėjusiu George’u Bushu jaunesniuoju, akivaizdu, kad de facto kariniu požiūriu galingiausia valstybė toliau tęs savo puoselėjamų demokratinių vertybių eksportą. Taigi eksperimentas su Irako teritorijoje įsikūrusiomis gentimis tęsiasi. Kai kas sako, kad panaši praktika mongolų atveju sėkmės istorija buvo laikoma vos kelias dešimtis metų. Sunkūs žingsniai Faludžoje ar Mosule užtikrina dar trumpesnę sėkmę Irake.
Vertybių sistemos eksporto tematika artimai siejasi su dabartine Čečėnijos problema. Demokratija iki šiol negali atsakyti į klausimą, kaip demokratines vertybes reikėtų derinti su valstybių teritorinio vientisumo teorija. Europoje iki TSRS griuvimo nusistovėjusi de facto situacija rėmėsi Helsinkio protokolais ir sienų, nustatytų po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumu. Deja, toks karo laimėtojų sąmokslas niekaip nesiderina su tuomet aneksuotų valstybių (kartu - ir Lietuvos) interesų suderinamumu.
Demokratijos principų puoselėtojai turėtų rasti jėgų atsakyti, kokie kriterijai ir sąlygos persveria valstybių teritorinio neliečiamumo vertybę. Čečėnija - tik vienas skaudus pavyzdys.
Sachalino apylinkėse išsidėsčiusių salų klausimas artimas Japonijai, Jugoslavijos konfliktas bandė spręsti šios šalies tautų katilo problemas, o Lietuvoje galėtume paklausti, ar daug lietuviškų etninių šaknų turi ir mūsų sostinė Vilnius. Visa Europa verda, kovodama dėl krikščionybės vietos visuomenės gyvenime ir konkrečiai - Konstitucijoje. Neišlaikė net ir Lietuvos dvasinis ganytojas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, netiesiogiai pripažindamas, kad giliausias šaknis turinti Europos religija pralaimėjo itin svarbią kovą demokratinių procedūrų koridoriuose prieš europiečius, savęs nesaistančius su krikščionybe.
Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas - tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios.
Jau minėjau, kad netrukus galim laukti augančios Kinijos ideologinės kovos. Pas mus dar menkai matoma kova jau vyksta - netrukus kiekviename didesniame Europos mieste turėsime kinų kvartalą. JAV - tai jau realybė. Tad ar demokratinės vertybės gali ir turi būti taikomos tų vertybių nepripažįstantiems? Ar galime priversti Indijos gyventojus vertinti visus lygiai, kai jų daugiatūkstantinė istorija visus neišvengiamai priskyrusi keturioms kastoms ir aukštesniosios atstovas žemesnįjį gali nebent nuspirti?
Ir jau visiškai Lietuvai artima tema - o jeigu tos demokratinės vertybės daugeliui žmonių yra visiškai nesuvokiamos? Ar galime principus, kurie kurti remiantis prezumpcija, kad visi piliečiai protingi, taikyti iš esmės "kvailių" tautai? Juk tokiu atveju galime paneigti patys save - "kvailių" daugumos valia gali iš esmės atsisakyti pačios demokratijos. Akivaizdu, kad jei ne asmeniškai Rolandui Paksui skirtas įstatymas, uždraudęs antrą kartą kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, tai "kvailiai" būtų nesureagavę į Konstitucinio Teismo išvadas ir paneigę savo rinktų atstovų Seime sprendimą nušalinti prezidentą.
Tas pats argumentas tampa ir ideologiniu pagrindu Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje, Janukovičiaus Ukrainoje rėmėjams - juk subjektyvi šios tautos dalies valios išraiška objektyviai vertinant yra "kvaila". Tačiau net ir atmesdami faktą, kad piliečių nuomonėmis manipuliuojama, jų subjektyvią nuomonę turime gerbti. O tada gali nebepadėti net ir naujas pakartotinis balsavimas.
