Neaišku, iš kur politologai sužinojo ir paskelbė, tačiau eiliniai piliečiai, kaskart apsilankantys rinkimų apylinkėse, stebi akivaizdžiai – Lietuvoje iš tiesų veikia demokratinis mechanizmas. Politinės partijos kelia kandidatus, televizoriai rodo jų šnekančias galvas masėms, visa žiniasklaida pasidalija „skambančiuosius“ už reklamą ir įtikinėjimus.
Piliečiai, atrodytų, turėtų būti patenkinti, kad jų nuomonė šiame procese irgi turi savo vietą. Deja, iš realybėje jie nepatenkinti savimi, valdžia ir ta pačia demokratija.
Rinkodaros specialistai tokią situaciją galėtų apibūdinti kaip skirtumą tarp kliento lūkesčių ir pirkėjo įsigyjamo produkto. Daugelis devintojo dešimtmečio mitingų dalyvių į juos eidavo ne dėl galimybės dažniau lankytis rinkimų apylinkėse ir ten matyti daugiau nei vieną kandidatą. Spėčiau, net 9 iš 10 anuometinių mitinguotojų tiesiog norėjo pamatyti naują „šou“. Tarybiniame gyvenime viskas buvo paprasta, aišku, o čia – ant jaudulio ribos greta stovintys milicininkai, ant „bačkos“ užsilipusiųjų kalbos apie mistinę „laisvę“, pažadai apie „Vakarus“ ir „Europą“.
Kaip įdomiai ironizuoja oranžinių idėjų sekėjai, Maidano aikštėje žmonės stovėjo ne dėl laisvės – jie tiesiog norėjo galimybės be vizos išvažiuoti į Europos Sąjungą. Lygiai taip pat ir daugelis lietuvių, balsavusių už „laisvę“ rinkosi ne sunkų jos kūrimo kelią, o vakarietiškus džinsus, kramtomą gumą ir kokakolą, išpilstytą į neįprastų tarybinėms akims stiklinių formų buteliukus.
Tačiau Lietuvos „laisvės rinkodaros“ specialistų galvos skausmas – per tuos 15 metų itin išaugę piliečių poreikiai. Paradoksas – daugelis trokštamų dalykų jau yra gauti. Ar daugelis gūdžiais 1985 metais galėjo svajoti apie asmeninį automobilį, kurį galėtų laisvai nusipirkti už 2-3 mėnesių minimalų atlyginimą? Turistinės kelionės buvo dešimtmečio įvykis, o į „Vakarus“ kartu išvykę sutuoktiniai – beveik legenda. Ką jau kalbėti apie eiles dėl tokios šiandienos kasdienybės kaip skalbimo milteliai. Net šiais pasiūlos pertekliaus laikas dantis kasdieną valo vos kas kelintas lietuvis, tad, matyt, neatsitiktinai anais laikais „blogas burnos kvapas“ dažnai buvo priimamas kaip savaime suprantama kasdienybė. Tiesiog dantų pastos – nebuvo, o „Stimorol“ galima buvo lyginti nebent su „Paršiuku Čiuku“, plėšdavusiu prastos kokybės plombas.
Tad norintys įrodyti Lietuvos pažangą greitai randa palyginimus. Pakanka atsiminti 1987-ųjų ir 2005 metų eilinio piliečio kasdienybę: kompartijos ir direktoriaus baimę, smirdinčius LAZ ir „silkių golfų“ šalį, varškės sūrį ir šiandienos dešimtis duonos rūšių, „piramidinį“ pieną ir jogurtinius gėrimus, eiles prie „King Kongo“ ir šiandienos kino teatrų virpančias kėdes, pilnutėlę Kauno halę ir būsimąjį Europos krepšinio čempionatą „Siemens“ arenoje“, Algirdą Šociką ir Šarūną Jasikevičių, Lomonosovo ir Harvardo universitetus, TSRS liaudies deputatus ir europarlamentarus, turistus Mongolijoje ir Pietų Amerikoje, maisto prekių parduotuves, užsidarančias vos tik jums grįžus iš darbo, ir „Akropolį“, po kurį klaidžiojate iki pat vidurnakčio, „Aeroflot“ ir „British Airways“, Lenino iškamšą ir Jono Pauliaus II palydėtuves, „Neringos“ ir U2 koncertus, kolūkio pirmininkų slepiamą ir atvirą girtavimą kaime, slaptas raketines šachtas prie Platelių ir kiekvieną kartą laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodančias NATO misijas.
Kai kas sakytų, kad daugelis šitų gerovės dalių pasiekiami tik mažai piliečių grupei, gal net mažesnei nei trečdaliui Lietuvos. Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja kad ir mano paties asmeninė studentiška patirtis – jau pirmuosiuose studijų kursuose galėjau rasti darbą, vertą bent minimalaus atlyginimo. Ir to „minimalaus“ atlyginimo visiškai pakako daugeliui minėtų dalykų išbandyti. Aišku, lengviau būtų buvę jo neieškoti ir tyliai niurzgėti, belaukiant bilieto į 1985 metus.
Autoriaus svetainė (http://www.blogas.lt/liutauras/)
