Šiek tiek praplatintos europietiškos durys, europietiškus pinigus dalijantys bankai ir internetas - viso to pakanka, kad eilinės Rytų Europos valstybės sostinėje galėtum jaustis globalaus pasaulio gyventoju. Štai ir stabu buvusį amerikiečių „Playboy“ po dešimties spragtelėjimų pelės mygtuku anksčiau „Komjaunimo tiesą“ nešiojusi paštininkė jau deda ir į mano pašto dėžutę.
Tai neabejotinas „jevrosojuzo“ pranašumas, tačiau klausimas - kuriais iš tų pranašumų pasinaudosime, o kada tiesiog papildysime Kolumbo palikuonių, atvežusių čiabuviams blizgučių, pinigines.
Štai ir rugsėjo mėnesio „Playboy“ numeris žeria visiškai skirtingo pobūdžio pasiūlymus. Vieni galėtų rinktis krūtingas gražuoles (turiu pripažinti, „Playboy“ kokybės kartelė - iš tiesų aukšta), kiti - interviu su vieno iš JAV sporto stabų žmona, o treti - dešimties puslapių pokalbį su „New York Times“ (NYT) apžvalgininku, triskart gavusiu Pulitzerio premiją Thomu L. Friedmanu (Tomu L. Frydmanu).
Nei pirmasis, nei antrasis neverti gilesnio nagrinėjimo, tačiau trečiasis laisvai galėtų tapti privalomu Lietuvos valstybininkų skaitalu. Puikios tarptautinės politinės situacijos įžvalgos privalo būti išgirstos net ir mūsų provincijoje. Suprantu, kad dabartiniai Lietuvos vadovai jau vien dėl kalbos barjerų negali rytais skaityti „Financial Times“, „The Economist“ ar „Der Spiegel“, todėl jaučiu pareigą referuoti tris pagrindines Th. Friedmano įžvalgas, kiek įmanoma, paaiškindamas ir lietuviškais pavyzdžiais.
Pirma, NYT apžvalgininkas teigia, kad esminė šio laikmečio naujiena valstybių, kompanijų vadovams ir eiliniams piliečiams - tai „plokščias“ pasaulis. Anksčiau Jonas, norėdamas susisiekti su Petru, dažniausiai turėjo remtis bent keliais tarpininkais, o dabar šių barjerų nebėra ir jų griuvimą simboliškai galima prilyginti „Netscape“ interneto naršyklės paplitimui.
Anksčiau Zimbabvės tekstilės pramonės produktai Lietuvą pasiekdavo per pagrindinį Zimbabvės eksportuotoją, kuris produktus parduodavo Afrikos eksporto kompanijai, ši derėdavosi su Vokietijoje įsikūrusia didmenininke, tada jos vadybininkai ieškodavo partnerių Vilniuje, o dabar patys akivaizdžiai matome, kaip „VP Market“ darbuotojai tiesiogiai derasi su Tibeto apylinkių pramonininkais (tiksliau, valdininkais), kur tiesiai nuo gamybos linijų „štampuoti“ batai ar sijonai konteineriuose atkeliauja iki eiliniam lietuviui parduodančios „Akropolio“ „Maximos“.
„Plokščias“ pasaulis kartu reiškia ir tiesioginį pavojų sočiam „rinkos ekonomikos nomenklatūros“ gyvenimui. Iki šiol JAV pramonininkai galėjo būti ramūs, nes „General Motors“ ar „Intel“ bosai užsakymus teikdavo savo kaimynams Niujorke ar Redmonte, o „plokščiame“ pasaulyje tas nebetenka reikšmės - pigius „Utenos trikotažo“ siuvėjus netrukus pakeis dar pigesni ukrainiečiai ir kinai. Todėl vienintelis būdas išlikti - tai sugebėti siūti geriau ir efektyviau. O tai reiškia viena - nuolatinį mokymąsi.
Todėl antroji Th. Friedmano įžvalga - tai perspėjimas apie būtinybę vystyti savo gebėjimus. Darbo jėga turi būti pasiruošusi judėti ten, kur reikalauja paklausa, ir daryti tai, kas perkama. Jeigu tai senelių prieglauda Airijoje ar Kelmės sąvartynas - valstybės turi būti pasirengusios užtikrinti socialinį draudimą ar atitinkamą pensijų skaičiavimą. Lietuvai tam erdves teikia Europos Sąjungos galimybės (tiesa, gerokai senstelėjusios, o atmetus Lisabonos planus - beviltiškos). Tačiau turbūt labiausiai šokiruojantis dalykas, kurį siūlo apžvalgininkas - tai nemokamas aukštasis mokslas. Būtent galimybė (t.y. neribojama finansinėmis sąlygomis) siekti išsilavinimo yra viena iš esminių prielaidų konkuruoti ateityje.
Trečioji apžvalgininko pastaba tęsia jo ankstesnę „auksinių arkų“ teoriją. Pagal ją - bet kurios dvi šalys, kuriose veikia „McDonnald‘s“ restoranai, nekariauja. Teorija iš dalies nesuveikė Belgrade, todėl apžvalgininkas ją tikslina ir vadina „Dell“ teoriją“ („Dell“ - pasaulinė kompiuterijos milžinė, turinti puikiai veikiančią tiekimo sistemą).
Thomo Friedamano teigimu, dvi šalys, kurios yra toje pačioje globalioje tiekimo grandinėje (angl. supply chain), niekada nekariaus. Net tokios šalys kaip Kinija, kuri teoriškai galėtų įsiveržti į Taivaną ar Japoniją, pirmiausia turės įvertinti ekonominius nuostolius. Prisimindamas branduolinę Pakistano ir Indijos krizę apžvalgininkas taip pat primena, kad didele dalimi sprendimas buvo rastas dėl ekonominių, o ne karinių argumentų.
Todėl mąstant apie „Mažeikių naftos“ likimą verta prisiminti, kad net ir pinigus švaistantis Kremlius dienos pabaigoje turi suvesti pajamų ir išlaidų balansą. Jeigu sugebėsime jame palikti ryškų pėdsaką naftos eksporto, benzino gamybos ar kitose eilutėse - jokie rusiškos demokratijos skersvėjai nebebus baisūs. Aišku, tuo pačiu metu reikėtų pradėti mokytis bent jau anglų kalbos ir... gal pradėti domėtis šiek tiek toliau į priekį žvelgiančių mintimis?
