Tarp kasdienybės darbų tenka kartais pamąstyti apie dalykus, kurie išlekia už „šiandien ir rytoj“ ribų. Kartais tos mintys tampa įdomių diskusijų užuomazga. Vieną iš tokių, kurioje teko diskutuoti su vienos itin sparčiai augančios videoreklamos gamybos bendrovės (http://www.freaky.lt/) bendrasavininkiu Audrium Rimkūnu (Bruno), šiek tiek perfrazuodamas pateikiu toliau.
Ar teko girdėti (http://verslas.banga.lt/lt/patark.full/42b122f6a021f) apie „high gravity“ technologiją? Pasirodo, Lietuvos alaus pramonės lyderiai nesivargina gaminti skirtingą alų. Visas jų darbas – tai pridėti vieno ar kito saldiklio, rūgšties ar dar kitokių cheminių elementų, dėl kurių gaunamas stipresnis, tamsesnis ar dar koks kitoks pagal rinkodaros skyriaus tyrimų rezultatus reikalingas „-esnis“ alus.
Tai, kad čia visai nebe naujiena – internete lengvai rastum pasakojimų, kaip didžiausi cigarečių gamintojai „apgaudinėja“ rūkalius, skiesdami tabaką įvairiais priedais ar tiesiog apskritai stiprumą reguliuodami mikroporų skersmenį popieriuje.
Nors dalykas visuotinai priimtas, tačiau kai jis slepiamas, tai vis tiek bent moralinę žalą už „teisybės nutylėjimą“ galima būtų bandyti prisiteisti. O dar svarbiau – kyla įdomių minčių dėl masinės gamybos naudos. Juokingiausia, kai viešėdamas Rygoje matai tą pačią lietuviškojo „Ugninio“ (http://www.svyturys.lt/lt/main/info/production/Degintas) reklamą, tik „Švyturį“ visur pakeitęs „Aldaris“ ir „Uguns“ (http://rus.delfi.lv/archive/article.php?id=12477243). Absurdiška, kai toks alus dar žymimas specialiu kokybę ir tradicijas turinčiu reikšti ženklu „Švyturio alaus kolekcija“. Apskritai prasilenkiama su teisybe, kai spaudoje skaitai apie kažkokią mistinę „Švyturio“ aludarę, kuri esą kuria unikalias alaus rūšis. Tiesa, konkurentų naujasis šokoladinis porteris (berods „Horn“ produktas (http://www.ragutis.lt/horn.html)) irgi „stumiamas“ tuo pačiu reklamos klipu.
Šiaip dėl „Aldario“ tai viskas gerai – gamykla priklauso vienoms rankoms, tai pastebėjau dar tyrinėdamas „Montavit“ mineralinio vandens užrašus. O tarptautinėje praktikoje itin dažnai naudojamas vietinis pozicionavimas. Rinkodaroje seniai žinoma, kad vietinis produktas vartotojams patinka labiau nei tarptautinis, todėl ir pateikiama kaip „nuostabus vietos aludarių produktas“.
Vis dėlto manyčiau, kad BBH atveju tai yra atviras melas – kaip gali tas pats „Ugninis“ vienu metu būti sukurtas ir „Aldaryje“, ir „Švyturyje“? Dėl vietinių adaptacijų akivaizdžiai nukenčia pasiūla, nes rinkos de facto yra monopolizuotos (geriausiu atveju – tai oligopoliai), o monopolistai mažina R&D (tyrimų ir plėtros) sąnaudas, todėl unikalių produktų mažėja, o jų vietas užima „Coca-Cola“ tipo produktai, kai tas pats ir Abchazijoje, ir Lietuvoje, ir Naujojoje Zelandijoje.
Tai natūralus procesas. R&D sąnaudas nori mažinti visi, tačiau tai padaryti gali tik didieji (dėl apimčių, investicijų dydžio, lobizmo ir t.t..) Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) atstovai turi sukti galvas, kaip save pozicionuoti, kad išgyventų. Yra teisingas posakis: „Ir JAV gali gauti natūralaus pieno ar kitų sveikų produktų, tačiau tai yra labai sunku“. Mažieji yra užspausti didžiųjų gamintojų į kampą, jų reklamos žinios paskęsta labai greitai, todėl ir nuvažiuojam „kokalizacijos“ link. Kariavimas su monopoliu yra sena diskusija, tačiau kol kas, kiek žinau, niekam nepavyko laimėti tokio karo. Ar ne taip?
Yra keletas pavyzdžių – „AT&T“ išskaidymas, paskutinis Europos Sąjungos konkurencijos komisarės laimėjimas prieš „Microsoft“. Tačiau net jei nepavyktų laimėti – ar tai reiškia, kad neturim kovoti? Aišku, klausimas retorinis.
Matai, tos sėkmės istorijos, drįsčiau teigti, ne visai sėkmės, o karas toks, kuris velniažin kur nuveda.
Visi šitie karai – tai priverstinis rinkos reguliavimas ir vartotojų teisių gynimas.
Dėl antrojo pavadinimo sutinku, o dėl pirmojo – rinka labai gerai atsirenka pati. Aišku, gal priima sau kenksmingas sąlygas (kaip kad JAV dabar gyvena kola ir mėsainiais, tačiau ne „McDonald‘s“ kalti, kad gyventojai stori ir jų verslas klesti). Ar ne taip?
Esi prigrūstas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) dogmų: „nematoma ranka sutvarko geriausiai“, tačiau pats sau prieštarauji JAV gyventojų pavyzdžiu. Problema, kad realiai laisvoji rinka iš tiesų optimizuoja gamybos sąnaudas, tačiau realybėje optimizuojant sąnaudas kiti svarbūs kriterijai pamirštami. Tarp tokių – kultūrinė įvairovė (ar JAV turi savo tradicinę virtuvę? BBH niekada netaps regiono pasididžiavimu, kaip Biržai didžiuojasi savo aludariais), mažumų interesai (saviti lietuvių interesai globalioje rinkoje), vartotojų trumparegiškumas ir hedonizmas (TV kaip laisvalaikio leidimo priemonės populiarumas) ir t.t.
Paimkim, tarkim, Charleso Roberto iš Darwinų kiemo teoriją – evoliucija, kambro periodas ir t.t. Tada gyvūnų rūšių, klasių buvo daug kartų daugiau nei prieš 2000 metų, o ką jau kalbėti apie nūdieną. Vieni užgožė kitus. Niekas jų negynė ir nesaugojo. Gal ir nesu labai teisus kalbėdamas apie neišvengiamybę, tačiau žmogus nėra aiškiaregys ir iš savo ar kitų klaidų nesimoko, todėl ir yra taip, kad didžiosios rūšys (monopoliai, korporacijos ir pan.), naudodamos įvairius įrankius smaugia smulkesnius, nes jiems tiesiog reikia išteklių (pilnesnės kišenės, laimingų akcininkų veidų ar kt.) tam, kad galėtų didinti savo kapitalą. Todėl didelis dinozauras („Microsoft“) velnių gali gauti tik nuo kitų „didžiųjų“ (Europos Sąjungos), o kiti arba gauna liekanų po tokių dinozaurų, arba būna suvalgomi. Nesakau, kad nereikia kariauti, tačiau kol „naujosios“ kartos politikoje nėra (o „naujoji karta“ tuoj jau bus sena), tol nieko nebus. Nereikia žiūrėt toli į ES ar JAV, net mūsų mažos Lietuvos galimybės globalioje rinkoje mažėja dienomis. Visur tas pats – pas mus ar, tarkim, JAV. Procesai tie patys, nes principai tie patys.
Sutinku, jau dabar tokios korporacijos kaip „Microsoft“ lengvai galėtų konkuruoti su visos ES ar Rusijos galia, ką jau ten tokia smulkmė kaip Lietuva. Teorija būtų priimtina, tačiau monopolis linkęs našiai dirbti iki tam tikros ribos. Vėliau pradeda piktnaudžiauti savo padėtimi ir pelnosi ne iš savo tinkamo išteklių paskirstymo ar rinkos poreikių numatymo, bet iš dominuojančios padėties. 99 proc. „Maximų“ pirkėjų ten perka ne todėl, kad realiai gauna prekes pigiau, o todėl, kad vadovaujasi stereotipu, jog „didelis GALI pirkti daugiau, todėl PIGIAU“. Tačiau faktas ir tai, kad „Maximos“ „PERKA pigiau, tačiau parduoda BRANGIAU“... Žlunga visas laisvosios rinkos našumas. Kartu velniop siunčiami ir vartotojų interesai.
Sutinku. Kovoti reikia, tik, deja, procesai yra neišvengiami, nes santvarkoje yra trūkumų. Kokie siūlymai? Nacionalizacija?
Vaistai būtų aktyvus vartotojų teisių gynimas (tam būtinas aktyvus visuomeninių organizacijų sektorius, plačiau – pilietinė visuomenė). Šiek tiek padėtų valstybės lėšomis šiuo metu maitinamų organizacijų revoliucinė pertvarka, plačiau taikomi monopolių varžymai (pavyzdžiui, M&A (susijungimų ir įsigijimų) draudimai, kryžminio finansavimo draudimai – „Maxima“ ir „Ermitažas“, „Maxima“ ir nekilnojamasis turtas, „Maxima“ ir „Eurovaistinės“ – ir pan.).
Pritariu, tačiau visa tai yra draudimai, kuriuos atremia priešingos pusės argumentai – tai kartu yra ir visų kitų teigiamų procesų varžymas. Be to, „tauta“, priešingai nei tikiesi, labiau džiaugtųsi šalia „Maximų“ suremontuotais gatvės ruožais ir naujais šviesoforais, nei piktintųsi globalizacijos procesais...
Suredaguotos versijos autorius yra ryšių su visuomene bendrovės „PR Service/Edelman affiliate“ projektų vadovas, jo internetinis dienoraštis (http://www.blogas.lt/liutauras).
„Omni.lt“ skyrius „Idėjų parkas“ atviras jums, jūsų mintims, komentarams, jūsų žvilgsniui į aktualius Lietuvos ir pasaulio įvykius bei reiškinius. Rašykite - [email protected].
