Parašyti apie jaunimą paskatino tai, kad pats esu to jaunimo, turinčio daugiau nei 20, bet mažiau nei 30 metų, atstovas. Ieškantys objektyvumo jo tikrai neras, tai grynai subjektyvios nuasmenintos patirtys, sukauptos stebint savo draugų, pažįstamų ir visiškai nesusijusių žmonių vertinimus.
Požiūris „iš šalies“ į mūsų kartą (gimusią ir pirmuosius metus augusią besibaigiančio „socializmo“ sąlygomis) yra dviprasmiškas. Mes laikomi jau tarsi „naujaisiais“, tačiau vis dar „sovietinio raugo“ turinčiais žmonėmis. Būtent tai ir lemia vertybių dvikovas mūsų kasdienybėje.
Kas mes?
Mano karta ir aplinka neturi aiškios ir vyraujančios nuomonės. Dalis mūsų - vis dar tiki Dievu. Vienokiu ar kitokiu, tačiau tiki. Dalis tiki fanatiškai, dvasinis gyvenimas jiems yra tapęs realaus gyvenimo atsvara ir vienintele paguoda, nesugebant kovoti už save vis greitėjančiame rinkos ekonomikos traukinyje. Kita dalis gyvena šia diena ir siekia visų malonumų „čia ir dabar“. Kuo tai baigsis ateityje? Tikriausiai didėjančiu širdies ar chroniško išsekimo ligų skaičiumi, emociniu gyvenimo „pabaigimu“ sulaukus vos Kristaus amžiaus. Tiesiog mes viską spėsime patirti toje pačioje vietoje ir laike - „čia ir dabar“. „Rytoj“ mums jau nebeįdomus!
Tiesą pasakius, apie tai, „kas mes?“ mano karta dažniausiai net nesusimąsto. Mes lėtai senstame ir nykstame, nes (kad ir kaip būtų paradoksalu), tačiau mūsų vaikystė - ir kartu bene gražiausi gyvenimo prisiminimai - visada liks „toje santvarkoje“. Todėl stovėjimas begalinėje eilėje prie skalbimo miltelių - tik savaip įdomus ir malonus (!) tos santvarkos visuomeninio gyvenimo požymis. Mes nepatyrėme politinių represijų, mes galėjom sakyti, ką norėjom (nes vaikams galima šnekėti nesąmones, kad ir politines). Todėl „anuomet“ mums visada siejasi su pačiu skaniausiu šokoladu ar šaltos giros vasaros kaitroje stikline.
Kodėl mes?
Tai bene sunkiausias klausimas mano bendraamžiams. Mūsų vertybių pasaulis buvo sulaužytas iš pagrindų būtent tuo metu, kai jau buvo benusistovįs. Mes dar skaitėm Joną Avyžių ar Juozą Baltušį, tačiau taip pat puikiai žinom ir keturvėjininkus ar „Baltą drobulę“. Tiesa, daugelis mūsų jau nebesusidūrė su rusų literatūra, todėl Oneginas ar Tolstojus - girdėti, bet jau pačių mažai „patirti“ dalykai. Daugelis mūsų jau net sunkiai kalba rusiškai, skaito - vienetai.
Žvelgiant giliau ir bandant atsakyti, ko mes čia esame - atsakymas pradingsta tarp rinkos ekonomikos gniaužtų. Kai kurie iš mūsų mokslus baigė jau Gariūnuose, o ne Vilniaus Alma Mater. Tuose pačiuose klystkeliuose pasimetusios vertybės irgi nepadeda ieškant atsakymo, kur link mes einame. Ir jeigu vertinti sąžiningai, tai kol kas lygiai taip pat klaidžiojame, kaip ir besiblaškydami tarp tarybinės istorijos pamokų, Sąjūdžio mitingų ar pirmųjų gaivališkų Vakarų kultūros gurkšnių.
Dalis mūsų sėkmingai užėmė tas nišas, kurių nesugebėjo užpildyti sustabarėjusi tarybinė visuomenė. Panagrinėkite verslo elitą, įvertinkit pagrindinius naujų sričių ekspertus - jeigu mūsų nėra priekinėse linijose, tai mes neišvengiamai užimame pirmųjų patarėjų, pavaduotojų ir panašiose pareigybes. Tiesa, dalis mūsų - neradusi pažįstamų užtarėjų ar tiesiog nesitaikstanti su amžinuoju „pereinamuoju“ (kitaip: „pakentėk porą metų, būtinai įvertinsim“), laikotarpiu - jau nebe Lietuvoje. Už jūsų marių ar tiesiog „už sienos“ mes esam lygūs tarp lygių imigrantų. Su vietiniais mes nekonkuruojame, nebent tautų katile (JAV). Daug kur mes jau įsikūrėme, sukūrėme ir naudojamės. Tiesa, visi be išimties gailimės. Nes turėdami turto, „ko tik širdis geidžia“, mes neturime dvasios. Geriausiu atveju ją užsieniuose suras mūsų vaikai.
Kada mes?
Nesuklysiu pasakęs, kad mano karta dar laukia - mūsų karta dar nepasiėmė pusės Seimo narių mandatų, mūsų atstovų dar ne visada sutiksite aukštuomenės pobūviuose. Mes ruošiamės! Sėkmingai baigę Gariūnų, Soroso stipendijų ar net vietines aukštąsias mokyklas, mes jau užimame daug aukštų pareigų, ypač versle. Politika - vis dar ne mūsų laukas. Nors mūsų vertybėse dar yra chaoso liekanų, tačiau mes, bent dienos šviesoje, dirbame švariai. Todėl politika mūsų nedomina, kol gyventi gerai negalėsime dirbdami pagal švarios ir interesų konfliktų nekamuojamos politikos principus. „Mr. 10%“, „Mr. 5%“ ar kitokios pravardės po viešųjų ar kitokių konkursų mūsų nedomina - dirbti dėl pinigų ir jų uždirbti kur kas daugiau mes sugebame versle.
Taigi mūsų viešoje erdvėje dar nėra ir mes į ją pernelyg nesiveržiame. Tegu išmiršta tarybiniai dinozaurai. Tegu įsitvirtina Vakarų viešojo gyvenimo taisyklės. Jeigu jos mums tiks ir neprieštaraus mūsų vertybėms - mes ateisim. Kada? Tikiuosi, greičiau nei per šiuos pirmuosius nepriklausomus penkiolika metų!
Po mūsų - kas?
Demografus galiu nuraminti - vaikų bus! Ir vaikams mes taip pat žadame (!) atiduoti viską - save, laisvalaikį, turtus, garbę... bet ką. Esminis skirtumas ir sąlyga - mes kvėpavom jau Vakarų oru, todėl viena esminių gyvenimo tiesų - viskam savas laikas. Todėl vaikams - irgi savas. Anksčiau vestuvės buvo įprastos universitete ar po mokyklos? Dabar po universiteto ar mokyklos mes pradedame GYVENTI. Gyventi - tai patirti tuos gyvenimo malonumus, kurių šeima (mes jau nebevertinam, ar ji „įrašyta“ kuriose nors knygose) nesuteikia, riboja ar net atvirai draudžia. Todėl, tėveliai ir seneliai, vaikų iš mūsų laukite ties mūsų 30-uoju gimtadieniu. Medicina leidžia, o ir mūsų gyvenimo tempas verčia pirmiausia „užsidirbti“, o jau paskui atžalas pasitikti visiškai aprūpintus.
Kita vertus, žvelgdamas į Skandinaviją, negaliu nepavydėti. Lietuvoje vaikai, nors pasitinkami aprūpinti ir vežiojami vežimėliuose, kurių kaina kartais prilygsta gerai važiuojančio naudoto automobilio, tačiau vis dėlto skirti tik savotiškai „pramogai“. Mes nebeturim jiems laiko! Neturim laiko prižiūrėti, neturim laiko keisti vystyklus ar eiti pasivaikščioti. Nuo universitetų suolų mes stengiamės „kalti pinigą“, o atėjus bene svarbiausiam gyvenimo momentui nebemokame sustoti. Vaikai lieka mūsų darbų, užimtumo kaliniu. Duokdie, vaikai turi mūsų savaitgalius. Kitu metu jais rūpinasi auklės (vis neįtinkančios, vis nerūpestingos), tetos (vis įnoringos), mamos (vis kontroliuojančios), močiutės (vis besidžiaugiančios ir lepinančios). Tiesa, paskui patys stebimės, kai keturmetis elgiasi kaip sena bobulė ar mintinai žino visus TV serialus, nesugeba susirasti kieme draugų ar išjungti kompiuterinio žaidimo.
Ir kas?
Taigi mes - savita, iš esmės kartu su Lietuva lūžusi karta. Mes dar nesam naujosios tvarkos augintiniai, mes prisitaikėme, prisitaikome ir prisitaikysime. Tai ir yra mūsų pagrindinis privalumas ir trūkumas - mes ieškome ir randame atsakymus kad ir visiškai beprotiškose situacijose. Po teisybei, bent jau teigiame tuos atsakymus radę - kiek jie teisingi, spręsime ne mes. Kaip mūsų privalumas ar silpnybes panaudoti Lietuvos naudai - uždavinys kol kas už mus vyresniems.
