Vienas giliausiai į atmintį įsirėžusių tarybinės vaikystės šūkių yra „Gamta – mūsų namai!“. Manau, kad daugeliui mūsų tai tapo ne tik formaliu lozungu, bet ir viena pamatinių gyvenimo maksimų. Vienovė su gamta kyla ne tik iš Čarlzo Darvino įžvalgų, žymiai geriau lietuvišką sąlytį su gamta atspindi lietuvių literatūra, iš kurios asmeninius jutimus tiksliausiai kartoja žemiečio Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ (http://anthology.lms.lt/texts/61/turinys_l.html).
Tarybinio šūkio pamatas – teiginys, jog gyvename dvipusiame greitkelyje. Jaukiuose daugiabučiuose jausdami raminančią mazutu kūrenamų katilinių šilumą privalome atminti, kad esame gamtos dalis, o mūsų išskirtinumas – tik mūsų pačių išsigalvojimas. Bene geriausiai tą simbolizuoja praėjusiaisiais metais Meksikos įlankos prieigose praūžęs moterišku vardu pavadintas uraganas (http://en.wikipedia.org/wiki/Hurricane_Katrina).
Manau, dar svarbesnė, ideologinė šūkio prasmė. Gamta nepripažįsta asmeniškumų, ji „žaidžia“ tik su grupėmis. Mūsų atveju – žmonių visuomene. Štai Nilo viršupyje upės vandenį aktyviai pradėjus naudoti žemdirbystei, Egipto ateitis niaukiasi (http://www.icid.org/ws_scenario.pdf). Taip gamta juokiasi iš pieštukais žemėlapyje ar kastuvais apkasų linijose brėžiamų sienų ar kitokių ribų.
Šiandien Lietuvoje šūkis įgauna naują prasmę. Nuo vieno kraštutinumo – bendro „mūsų namų“ – peršokame prie kito: „mano namai – mano tvirtovė“. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatinis privačios nuosavybės apsaugos principas sunaikino pirminę šūkio idėją. Gaila, kad sunaikino. Lengviausia būtų pateikti pavyzdį apie formaliai mūsų visų – t.y. Lietuvos piliečių – turtą, kuris tarybiniais metais toks ir buvo.
Abejoju, ar kuriam bent kiek dažniai iš miestų išvažiuojančiam neteko matyti užrašo „Privati teritorija“ ar atsiremti į poros metrų tvorą, įmerktą į ežerą. Visiškas kontrastas net ir Aukštaitijos nacionaliniame parke (http://www.anp.lt/). Dar 1993-iųjų vasarą baidarių žygis ežerų labirintu praėjo žmonių veiklos požymius aptinkant tik miesteliuose ar parko stovyklavietėse. Dabar keliaujantys su fotoaparatu jau turi pavargti, kad ekspozicijoje iš tiesų matytųsi tik žygeiviai ir „mūsų“ gamta.. Paradoksalu, tačiau pridygusiose sodybose nakvynės ant šieno priims tuo dažniau, kuo prastesnė sodyba ir jos šeimininkai..
Privačiai nuosavybei nuolaidžiaujame daug. Gamta – tik vienas pavyzdys, kurį puikiai papildo „Lietuvos“ kino teatro istorija, leidžianti apibendrinti, kad Lietuvoje nuosekliai nyksta bendrai visos visuomenės reikmėms skirtas turtas. Profesinių sąjungų juokdariai (ar nusikaltėliai?) dalinasi tarybiniais metais mėnesiniais įnašais kauptą turtą. Sostinėje nerastumėme pastarąjį dešimtmetį bent vieno nugriauto namo ir jo vietoje žaliuojančio parko ar bent vejos. Akivaizdu, kad hiperbolizuodami privačios nuosavybės svarbą teigiame, esą mums pakanka „degtukų dėžučių“ (tiesa, truputį šiuolaikiškiau bei spalvingiau atrodančių), esą dirbu-perku/vartoju gyvenimo ciklas mus pilnai tenkina, o laisvoji rinka sugeba pasiūlyti mūsų poreikių ir troškimų išpildymą.
Oponentai sakys jog per tuos penkiolika metų pasikeitė ne tik mūsų herbas ir vėliava, pasikeitė gyvenimo būdas ir siekiai. Esą Lietuvos gamta nieko nedomina, vasarą galima prilyginti žaliai žiemai, o pramogų poilsiui galima rasti nebent Vilniuje. Laisvosios rinkos apologetai pridurs (http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/nuosavybe_zemes_rinka_ir_nuosavybes_apsauga/2402), jog privatūs savininkai optimaliau naudoja savo nuosavybę, saugo gamtą, rūpinasi ir flora, ir fauna. Kaimo turizmo fanai džiaugsis (http://www.countryside.lt/lt/popup/#pramogos), jog nereikia patiems valyti miško, skaldyti malkų, o tesumokėjus vieną kitą šimtinę savaitgaliais galima viską pamiršus šlitinėti padauginus kai kokių skysčių.
Sutiksiu, kad šiandienos skubantis darbo žmogus neturi laiko. Ieškodamas didžiausios skirto laiko investicijų grąžos toks visada rinksis trumpą, spartų ir ekstremalius įspūdžius paliekantį užsiėmimą. Tačiau kai baigsis nafta, dujos, užšals radiatorius, rozetėje dings įtampa ar amžiams atgulant į smėlį, molį ar juodžemį – ar tada kuris nors iš tokių išmatuos investicijų grąžos indeksą to, ką Broniaus Radzevičiaus aprašo savo įžangoje: „Užpelkiečiai nė įsivaizduoti savęs negali kitaip: vis regi tų pačių galulaukių, trobesių, kelių, miškų ir kalnelių fone. Su medžiais, akmenimis, ūkio padargais, gyvulėliais, trobesiais čia susigyvenama kaip su artimųjų buvimu, kaip su veidais, kurie šmėsčioja šaukti ir nešaukti.“
Autoriaus internetinis dienoraštis (http://www.blogas.lt/liutauras)
