Sigitas STASAITIS
- Kokia neteisybė, mūsų Armantą nekaltai nuteisė! – ir šiandien nesiliauja piktintis bendrabučio Šiauliuose gyventojai. – Vaikis gero norėjo, nuo girtuoklio išgelbėjo mušamą žmogų. O jam atlyginta kalėjimu...“
Nedažnai pasitaiko, kad visi kaimynai gailėtų ne užmuštojo, o žudiko. Tad, kas gi nutiko apšiurusiame bendrabutyje, kad žmonės mūru stoja už 23 metų nuteistą kaimyną?
Gražiausi jaunystės metai
Kas yra gyvenęs bendrabutyje, žino – ten nuo žmonių nepasislėpsi, visi viską mato ir žino. J. Basanavičiaus gatvėje numeriu 55B pažymėto bendrabučio ketvirtojo aukšto gyventojai puikiai pažinojo ir 56 metų girtuoklį Petrą Nikelį, ir jo geriančią 68 metų sugyventinę Valeriją Skrinskienę.
Abiem balandėliams buvo gera sovietmečiu. Valerija sukosi parduotuvėje, neblogai uždirbdavo. Gyvenimas moters nelepino - anksti tapusi našle Valerija viena užaugino ir aprūpino sūnų bei dukrą. Tik nelaimė – Valerija su draugėmis pardavėjomis pamėgo šampaną, ėmė išgėrinėti. Kitoms – nieko, o V. Skrinskienė per kelerius metus virto alkoholike. Tada prekybininkė neteko darbo, pajamų, galop, vaikams palikusi gerą butą, ir atsikraustė į mažą kambarėlį bendrabutyje.
Prieš tuziną metų V. Skrinskienė įsileido 12 metų jaunesnį Petrą Nikelį. Tas - irgi tikras sovietinis žmogus. Kažkada dirbo milicijoje, bet paėmė kyšį ir buvo pasodintas 5 metams. Atlikęs bausmę Petras nutarė atšvęsti, nes niekada nebuvo blaivininkas. Tačiau kai buvęs pareigūnas po kalėjimo užgėrė, tai nuo to laiko ir retai kada išsiblaivydavo. Taip - iki pat paskutinės savo dienos.
Nesugebėjo net vogti
Išaiškėjo, kad P. Nikelis sugebėjo dirbti tik milicijoje. Kadangi ten kyšininkų net sovietmečiu nereikėjo, vyras jokiame kitame darbe nepritapdavo. Bandė sargauti geležinkelyje, tačiau greitai buvo išmestas už girtuoklystę darbo vietoje.
Iš nevilties buvęs milicininkas bandė vagiliauti, tačiau net to nesugebėjo – kelis kartus įkliuvo, atsėdėjo ir šį užsiėmimą metė. Geriau pasirausdavo šiukšlių konteineriuose, surinkdavo aplink bendrabutį besimėtančius tuščius butelius. Petras buvo sugalvojęs net „firminį“ uždarbio būdą – kelis kartus per savaitę po pietų jis moklindavo į turgų. Iš baigiančių prekybą komersantų išprašydavo sutraiškytų, neparduotų daržovių ar vaisių. P. Nikelis sugebėdavo šį gerą iškišti vargetoms, o gautus kelis litus akimirksniu pragerdavo.
Kaip kunigas Kalėdų, taip Petras laukdavo pensijos mokėjimo dienos. Ne, jis pats pensijai gauti buvo dar per jaunas, tačiau jo gerokai vyresnė sugyventinė Valerija jau gaudavo. Žmonės juokėsi stebėdami, kaip P. Nikelis, net švytėdamas iš laimės, už parankės veda sunkiai vaikštančią V. Skrinskienę iki bankomato. Tačiau vos moteris iš aparato ištraukdavo banknotus, sugyventinis juos atimdavo ir, palikęs brangiausiąją likimo valiai, tekinas skuosdavo „pas bobutę“ naminės degtinės. Atsipagiriojęs girtuoklis skubėdavo į parduotuvę, iš kurios namo tempdavosi alaus bei degtinės. Atsikimšus butelius ir „apšilus“, žiūrėk, ir Valerija jau parkrypavusi - prašo ir jai įpilti.
Girtas puldavo muštis
Prisigėrusi V. Skrinskienė apsnūsdavo, na o Petras – atvirkščiai. Pasigėręs jis šlaistydavosi po bendrabutį piktas ir agresyvus. Kaimynai nedidelio ūgio smarkuolio nebijojo - ėmusį siautėti paprasčiausiai pastumdavo į kampą ir droždavo savo keliu. Už tai visą Petro įniršį atsiimdavo Valerija...
„Jis mane nuolat mušė, kas kelios dienos. Kumščiais, kojomis, yra talžęs pagaliu, virduliu, keptuve,“ – pernai po tragedijos, apie kurią tuoj sužinosime, guodėsi „Akistatos“ kalbinama pensininkė.
Žurnalisto ji neįsileido į savo kambarėlį, o nusivedė į bendrabučio virtuvę. Tai gerai, nes iš Valerijos kambario net per uždarytas duris sklido sudususi puvėsių smarvė. Atsigėrusi agurkų rasalo ir kiek atsigavusi moteris papasakojo, kaip Petras ją pavertė invalide. Prieš penketą metų girtas įsisiautėjęs P. Nikelis taip stūmė Valeriją, kad moteris griūdama susilaužė koją. Po siaubingo atviro lūžio pensininkė gydėsi ir nevaikščiojo kone pusę metų.
Tačiau dėl patiriamo smurto Valerija pareiškimų nerašydavo. „Aš bijojau, nes Petras grasindavęs nužudysiąs, - pasakojo Valerija, godžiai gerdama uogiene pasaldintą vandenį. – Jis mane gąsdino, kad parašiusi pareiškimą nesulauksiu nė artimiausio savaitgalio“.
Padegė buto duris
Bet argi žmones apgausi? Pasak kaimynų, aprimęs Petras parnešdavo buteliuką ir, įpylęs Valerijai šlakelį su ja susitaikydavo. Valerija, kaip ir šimtai Lietuvos moterų, geriau sutiko kentėti, kad tik nereiktų kaukti nuo vienatvės. Ji mušeikai atleisdavo, o jau kitą dieną piktas pagiringas Petras, žiūrėk, vėl paleidęs kumščius į darbą.
Nerasdama išeities iš užburto rato, Valerija kartą į pagalbą pasišaukė savo vaikus. Atvažiavęs sūnus su žentu čiupo mušeiką už pakarpos ir išmetė iš bendrabučio kartu su jo negausia manta. Ir jau kitą naktį užsiliepsnojo dukros buto Šiauliuose durys! Policija, žinoma sulaikė P. Nikelį, bet tas ne kvailas, neprisipažino. Tardomas padegėjas abejingai pareiškė nieko nežinąs, o įkalčių, kaip buvęs milicininkas, sugebėjo nepalikti.
Nebeapsikęsdama mušimo kartą V. Skrinskienė paprašė už sienos gyvenančios 44 metų Editos Šauklienės, kad, Petrui ėmus smurtauti, kaimynė atbėgtų gelbėti. Kaip sužinos? Ogi Valerija pabels į sieną.
Chuliganas ilgai laukti nevertė - siena sudundėjo tą patį vakarą. Edita nuskubėjo į gretimą kambarį ir atplėšė P. Nikelį nuo rėkiančios Valerijos.
Sparčiai blogėjo sveikata
Nuo tos dienos geraširdė Edita įsikinkė į nedėkingas taikintojos „bendrabučio policininkės“ pareigas. Beje, girtuoklį yra raminusi ne tik ji. P. Nikeliui už sugyventinės mušimą „į snukį“ yra davęs ne vienas kaimynas. Bet negi tokį išauklėsi?
Pastaruoju metu P. Nikelis gėrė neišsiblaivydamas mėnesių mėnesiais. Tokio lakimo negalėjo atlaikyti sveikata – prasidėjo širdies nepakankamumas, kepenų cirozė. Užėjus priepuoliui P. Nikelis nenueidavo 10 metrų iki tualeto – nugriūdavo koridoriuje, po savim palikdavo skystų išmatų balą. Tačiau atkutęs vėl tursendavo parsinešti svaigalų, o apgirtęs, žinoma, daužydavo Valeriją. Pavyzdžiui, kartą lupo už tai, kad, nusiplikiusi riebalais ranką Valerija išdrįso prašyti kaimynės nupirkti vaistų. „Kam tau, kale, reikia, ir taip išsilaižysi! – kumščiais pliekdamas moterį rėkęs P. Nikelis. – Net 20 litų kaip į gatvę išmesta, kai išgerti namie – nė lašo!“
Pernai liepos 24-ąją P. Nikeliui buvo šventė. Vyras kažkur gavo pinigų, todėl lakė degtinę, o po pietų parsinešė "bambalį" stipraus alaus. Iš pradžių draugiškai gėrė su Valerija, bet apsvaigęs vėl lyg žvėris ją puolė.
Gavo už įžeidimą
Išgirdusi Valerijos beldimą, E. Šauklienė eilinį kartą nuskubėjo mušamajai į pagalbą - dar nežinodama, kaip tragiškai pasisuks įvykiai... Pravėrusi nerakinamas duris (spyna buvo seniai išlaužta), Edita pamatė lovoje aikčiojančią Valeriją, susiėmusią už suspardytų kojų. Mojuodamas rankomis lyg kalnų erelis sparnais, Petras po kambarį suko ratus. Kai jis, pasičiupęs keptuvę, užsimojo, Edita ją atėmė ir nutupdė smurtautoją ant lovos. Tik niekaip nepajėgė pagiringo piliečio nuraminti.
Tuo metu bendrabučio koridorium pro šalį ėjo vyriausias Editos sūnus 22 metų Armantas Šauklys. Pro praviras duris pamatęs, kas vyksta, jaunas vyras atskubėjo moterims į pagalbą. Armantas piktai užriko P. Nikeliui liautis ir apsisukęs jau buvo beeinąs laukan, kai pasipylė užgaulūs chuligano žodžiai. Padoriems skaitytojams nėra nė kaip jų tiksliai pakartoti – vaikiną išplūdęs visokiais žodžiais girtuoklis jam pasiūlė... su savim pačiu atlikti lytinius santykius per išeinamąją angą. Ką po tokio įžeidimo darytumėte Armanto vietoje? Teisingai - vaikinas irgi neišlaikęs porą kartų užvožė nepraustaburniui į dantis.
Valerija žurnalistui sakė, kad kaimyno smūgiai Petrui nebuvo stiprūs - labiau panašūs į antausius. Tačiau ant marškinių pliūptelėjo kraujas iš sukruvintos nosies. Gavęs akiplėša suglebo lovoje, išbalo ir, netaręs daugiau nė žodžio, po pusvalandžio tyliai mirė. Editos skubiai iškviesti greitosios pagalbos medikai atgaivinti šiauliečio nepajėgė.
Už pagalbą atsilygino melu
Ką daryti, teko kviesti policiją. Supratęs, kad netyčia įsivėlė į rimtus nemalonumus, Armantas pats priėjo prie policininkų ir leidosi suimamas.
Ekspertai nustatė, kad P. Nikelis mirė dėl smegenų sukrėtimo, tad A. Šauklys buvo apkaltintas tyčine žmogžudyste, o byla perduota teismui. Į P. Nikelio laidotuves V. Skrinskienė nenuvyko. Skundėsi kojų skausmais, bet niekam ne paslaptis – gėrė.
Advokatas paprašė A. Šauklį iki teismo paleisti, pateikdamas, atrodytų, rimtus argumentus: vaikinas neteistas, sunkiai dirbo kasdamas šulinius, padėjo motinai išlaikyti šeimą. Po to, kai 53 metų tėvas Vidmantas Šauklys po dviejų infarktų patyrė klinikinę mirtį, Armantas atsisakė nuomojamo buto, kad tuos pinigus galėtų skirti tėvo vaistams. Po nusikaltimo pats priėjo prie policijos mašinos ir pasidavė. Tačiau teismas nutarė, kad A. Šauklys gali... slapstytis, ir vaikino nepaleido.
Už tai, kad kaimynė Edita ne kartą gelbėjo nuo smurtaujančio Petro, o po laidotuvių našlei padėjo iš dvokiančio kambario išnešti puvėsius, duodama parodymus V. Skrinskienė atsilygino melu. Tardytojui ji pareiškė, kad nelaimės dieną su Petriuku kone bučiavosi, kai staiga į kambarį įsiveržė sužvėrėjęs kaimynės sūnus ir užpuolė ramų lyg angelas P. Nikelį. Vėliau melagė atgailavo, bet kas pasakyta – užrašyta. Melas liko byloje.
Prisipažino ir nukentėjo
Nesunku atspėti, dėl ko Valerija melavo – advokato pamokyta, ji ruošėsi pareikšti solidų ieškinį dėl turtinės ir moralinės žalų. Nespėjo – po poros savaičių pati mirė. Ta pati E. Šauklienė rugpjūčio 18-ąją rado Valeriją sustingusią savo migyje šalia kalno tuščių butelių.
Tad vietoj mirusios V. Skrinskienės 10 000 litų ieškinį teisiamajam pareiškė P. Nikelio sesuo – už laidotuves, marmuro paminklą, net... už išgertuves per šermenis.
Paklauskite bet kurio advokato – A. Šauklio vietoje buvo galima lengvai išsisukti. Tereikėjo ne prisipažinti, o meluoti nemušus Petro. Be to, reikalauti liudyti kaimynus, kurie matė ir žurnalistui tvirtino, kad paskutinę savo gyvenimo dieną girtas P. Nikelis griuvo ant nosies koridoriuje, kažkur voliojosi.
Tačiau A. Šauklys kalbėjo teisybę. Kur P. Nikelis prieš tai griuvinėjo, jis nematė, o kad nepraustaburnį „paauklėjo“ kumščiais – prisipažino. Teismui užteko vienos kaimynės parodymų, kad ji virtuvėje NEMATĖ sumušto P. Nikelio. Advokatas prašė jei ne išteisinti, tai bent kaltinimą perkvalifikuoti į netyčinę žmogžudystę. Viskas veltui. Perskaitęs eksperto išvadas apie sulaužytą nosį bei smegenų sumušimą, teisėjas A. Šauklį pripažinto kaltu. Vaikinas dabar jau nuteistas kalėti pusaštuntų metų. Žinoma, jam priteistas ir beveik 9000 litų ieškinys.
„Rašytume skundą Aukščiausiajam teismui, bet kažin ar advokatui turėsime pinigų“, - kone verkdama „Akistatai“ bendrabučio virtuvėje guodėsi Edita Šauklienė.
S. Stasaičio nuotr.
(Valerija.jpg) V. Skrinskienės bendrabutyje niekas nemušė, ji gėrė mažiau nei Petras, bet praėjus porai savaičių po tragedijos, irgi mirė nuo alkoholizmo
(Sauklys-A.jpg) Atskubėjęs sugyventinio mušamai kaimynei į pagalbą, A. Šauklys dabar nuteistas už nužudymą
