Pagarsinus mūsų valdininkų atlyginimų dydį beveik visuomet sulaukiama nervingos visuomenės reakcijos ir smerkimo.
Nesenas skandaliukas dėl „Valstybės žinių“ vadovo atlyginimo nublanko prieš Seimo narių ir ne narių privilegijas, naudojantis tos įstaigos kanceliarijos paslaugomis (visas jas galima pamatuoti pinigine išraiška), o vėliau išaiškėjo naujas – universitetų vadovų atlyginimai gali siekti ketvirtį milijono litų per metus. Kaip visada yla iš maišo išlindo tyliai ir atsitiktinai, nes nė vienas „išrinktasis“ ar „pateptasis“ savo atlyginimu viešai nesigiria. Kodėl? Todėl, kad gėda ir negražu, juk tie pinigai mokami iš mano, tavo, jūsų, kitaip tariant – valstybės biudžeto, lėšų.
Bene gaila?
Ne, negaila – dirbk ir uždirbk, kiek pakeli. Dažniausiai tie dideli pinigai įgyjami visiškai teisėtai ir juridiškai prikibti prie to neįmanoma. „Gėda“ ir „negražu“ – gana subjektyvios sąvokos. Tačiau ir ekonomikos požiūriu tautos reakcija neadekvati, juk gyvename kapitalizmo sąlygomis.
Gal visuomenės nepasitenkinimą kelia paprasčiausias pavydas?
Mokslinėje literatūroje galima rasti tokios reakcijos paaiškinimą. Nesudėtingas psichologinis eksperimentas buvo atliekamas JAV, Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ir visur rezultatas buvo tas pats.
Dviem neapžįstamiems, tiesiog iš gatvės pakviestiems žmonėms buvo siūloma pasidalyti 10 dolerių (kitoje šalyje – kitokią valiutą). Vienas eksperimento dalyvių buvo skiriamas „dalytoju“ ir galėdavo siūlyti pinigų paskirstymo proporcijas, antras privalėdavo nepurkštaudamas priimti jo sąlygas arba abu rizikuodavo likti be nieko. Racionaliai samprotaujant, „dalytojas“ galėtų pasilikti sau 9, o gavėjas sutikti paimti 1 dolerį, antraip pinigų netektų ir vienas, ir kitas. Įdomu, kad gavėjas nesutikdavo paimti mažiau nei du dolerius (net Indonezijoje, kur vos kelių dolerių atlyginimas mokamas už trijų dienų darbą). Vadinasi, žmonės linkę verčiau negauti nieko, negu leisti partneriui egoistiškai pasilikti sau pernelyg riebų kąsnį. Galimas daiktas „dalytojas“, suprasdamas kolegos būseną, dėl to dažniausiai pasirinkdavo dalybos proporciją – perpus. Taigi eksperimento dalyviai iš esmės rinkosi ne racionalų, naudingiausią, o mažiau materialų, teisingumo jausmą ir vidinį orumą tenkinantį variantą.
Prieš trejus metus du amerikiečių biologai kitu eksperimentu parodė, kad teisingumo jausmas būdingas ne tik žmonėms. Beždžionės kapucinai buvo išmokytos keisti akmenukus į agurko gabalėlį. Jos taip pat „prekiavo“ poromis. Mainų idilija baigdavosi, kai vienam už akmenuką būdavo duodamas agurkėlis, kitam – gerokai skanesnė vynuogė. Pastebėjęs tokią neteisybę, įsižeidęs kapucinas agurko nebeėsdavo, o keturiasdešimt atvejų iš šimto apskritai atsisakydavo mainų.
Tikriausiai galima teigti, kad tiek žmonės, tiek beždžionės siekia, kad uždarbis (ypač svetimas) būtų sąžiningas, o teisingumo jausmas yra įgimtas, išaugęs iš mūsų biologinės prigimties.
Lietuvos realybės pavyzdžiai rodo, kad žmonės nuo beždžionių skiriasi. Jeigu universiteto prorektorius, „uždirbąs“ 20-25 kartus daugiau už eilinį dėstytoją, ar Tarptautinio verslo mokyklos direktorius, kurio darbo užmokestis 12 kartų didesnis nei kitų darbuotojų, būtų kapucinai, tą vynuogę jie suėstų paslapčiomis ir joks kitas uodeguotasis nesipiktintų, kol neįsikištų Valstybės kontrolė. Taip ir daroma – stengiamasi, kad apie uždarbio disproporcijas niekas nesužinotų. Nepamirškim, kad Valstybės kontrolės atliktas 2004 metų patikrinimas. Įdomu, ar būtina pažvelgti dar ir į pernykščius valstybinių, pusiau valstybinių, valstybės išlaikomų, įmonių buhalterinius duomenis, kad jie pasikeistų jau šiemet?
Žmogus nuo beždžionės skiriasi. Per minėtą psichologinį eksperimentą, jeigu pinigų „dalytojas“ būdavo ne skiriamas, o renkamas pagal tai, kaip atliko vienokią ar kitokią užduotį, pavyzdžiui, išsprendė testą, – net ganėtinai nesąžiningas pinigų padalijimas protestų nesulaukdavo.
Štai kodėl retai piktinamės verslininkų vadovų pajamomis ir beveik niekada – sportininkų atlyginimais: jų darbas aiškiai matomas.
Tikra bėda, kai pinigai ne uždirbami, o tyliai nukombinuojami pavaldinių ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Iš to ir pasitikėjimo stoka, ir smunkantys reitingai.
