Prieš porą metų Lietuva buvusi prie bedugnės krašto: valstybės skola katastrofiškai augusi, žmonės beviltiškai skurdę. Apverktiną šalies padėtį pamatęs pensijon išėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas neištvėrė: grįžo į aktyvią politiką, subūrė kairiąsias jėgas ir tautos remiamas užėmė Vyriausybės rūmus.
Gerų permainų ilgai laukti nereikėję: Lietuva iš Mergelei Marijai paaukotos ašarų pakalnės staiga virtusi dainuojančių kranų šalimi.
Būtent tokią laimingos pabaigos istoriją, antrindamas jaunajam valstybės prezidentui, praėjusią savaitę papasakojo tautai ministras pirmininkas.
Seime perskaityta Vyriausybės ataskaita parašyta skaičių kalba. Savo forma ji tarsi pretenduotų į analitinį, net strateginį dokumentą: aptariamos pagrindinės šalies gyvenimo sritys, keliami jų tolesnės plėtros uždaviniai. Deja, tokia yra tik ataskaitos forma. Jos turinys labiau primena propagandinį, reklaminį rašinį, supintą iš pagyrų ir nutylėjimų.
Pasigyrimai
Algirdo Brazausko Vyriausybė dirba nuolatinio ekonomikos augimo sąlygomis, kurių, matyt, galėtų pavydėti visi buvę atkurtos Lietuvos premjerai. Sparčiai auga bendrasis vidaus produktas, didėja tiesioginės užsienio investicijos, gausėja nacionalinio biudžeto įplaukos. Šios ūkio tendencijos žadina pagrįstą optimizmą. Tačiau vargiai galima sutikti su LTV žiūrovams paskelbtu premjero pareiškimu, kad 6,7 procento per metus ūgtelėjęs BVP - tai “didžiausias Vyriausybės nuveiktas darbas”. Gal taip girtis galėtų socialistinės valstybės Plano komiteto pirmininkas, bet tik ne laisvosios rinkos ūkyje veikiančios Vyriausybės vadovas. Rinkos ūkio augimas - pirmiausia Lietuvos verslo ir dirbančių žmonių nuopelnas.
Nemažiau abejotina, ar Vyriausybė bus tiesiogiai lėmusi išaugusį bibliotekų skaitytojų, teatrų žiūrovų, mobiliojo ryšio vartotojų skaičių, šiek tiek sumažėjusį nusikalstamumą. Daug labiau pagrįstos atrodytų premjero pagyros didesnėmis lėšomis, skirtomis bibliotekų knygoms įsigyti ar teatrų spektakliams sukurti. Tačiau būtent tokio pasigyrimo ataskaitoje ir nėra. Nėra joje ir duomenų, kiek nusikaltimų per metus pavyko išaiškinti. Gal į viešumą iškelti šie duomenys nepritiktų prie optimistinio ataskaitos pobūdžio?
Tarp visų ataskaitoje išvardytų Algirdo Brazausko Vyriausybės nuopelnų labiausiai pelnytas atrodo pasigyrimas darbo stabilumu. Iš tiesų stabilumas - ryškiausia ir girtiniausia šio ministrų kabineto ypatybė. Nėra abejonės, kad jis teigiamai veikė ir veikia ūkinę šalies raidą.
Nutylėjimai
Kaip minėta, Vyriausybės ataskaita kalba skaičiais. Ji mums tiksliai pasako, kiek nutarimų ministrų kabinetas pernai priėmė, kiek studentų ir dėstytojų dalyvavo tarptautinėse akademinių mainų programose, kiek tonų krovinių perkrauta Klaipėdos uoste, kiek kilometrų kaimo žvyrkelių išasfaltuota. Net sužinosime, kiek Lietuvos ūkininkams buvo išspausdinta ir išdalyta įvairių informacinių lapelių.
Tačiau kai kurių skaičių ataskaitoje nerasime. Premjero nuomone, tautai nėra jokio reikalo priminti, kiek Lietuvos žmonių šiandien gyvena žemiau skurdo ribos, kiek išaugo ir kiek milijardų siekia valstybės skola. Ar šie skaičiai nutylimi ne todėl, kad jie iš esmės nesiskiria nuo tų, kuriais prieš porą metų Algirdas Brazauskas, tuometinis prezidentas pensininkas, baisėjosi, garsiai piktinosi ir gąsdino brangius Lietuvos žmones, kentusius sunkų dešiniųjų valdžios jungą?
Mums skelbiama, kad “teigiamų pokyčių pasiekta plėtojant informacinę visuomenę”. Bet nepaaiškinama, kodėl elektronika apsiginklavusi Lietuvos Vyriausybė iki šiol negali tiksliai suskaičiuoti nei mokyklos nelankančių vaikų, nei iš šalies išvykusių piliečių, nei rinkėjų. Mums sakoma, kad “vienas iš pagrindinių Vyriausybės strateginių tikslų - užtikrinti verslo plėtros sąlygų gerinimą”. Bet nieko nepranešama, ar verslo sąlygos per metus bent kiek buvo pagerintos. Nutylima, ar pavyko ką nors padoraus nuveikti tam tikslui seniai sukurtoms Saulėtekio ir Saulėlydžio komisijoms.
Premjero santūrumas kai kuriais klausimais iš tiesų stebina: perskaitę ataskaitą, mes taip ir liekame nieko nesužinoję, kaip Vyriausybei sekasi įgyvendinti pensijų, socialinės paramos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo reformas. Ar jos Vyriausybei neatrodo svarbios? Ar tiesiog jų sėkmė patiems ministrams kelia rimtų abejonių?
Taigi mums pateikiami stropiai atrinkti skaičiai ir faktai. Jais siekiama ne tiek parodyti pagrindines šalies raidos tendencijas, išryškinti opiausias spręstinas problemas, kiek iliustruoti tautai sekamą Vyriausybės sėkmės pasaką.
Misija, vizija
Ataskaitoje įvardijami ir kai kurių veiklos sričių “artimiausi prioritetai”. Jie tarsi turėtų pristatyti visuomenei būsimus Vyriausybės darbus. Deja, šie “prioritetai” tokie bendri, aptakūs arba “netikėti”, kad taip ir nepaaiškėja, ką mūsų visų labui toliau ketina nuveikti Vyriausybė.
Išsikeltas svarbiausias socialinės apsaugos prioritetas - “užimtumo didinimas, nedarbo mažinimas”, kultūros - “Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejaus renginiai”, švietimo ir mokslo - “orientacija į žinių visuomenę”, žemės ūkio - “konkurencingas žemės, maisto ir žuvininkystės ūkis”, sveikatos apsaugos - “sveika gyvensena, ligų prevencija”. Finansų, ūkio politikos ir transporto “prioritetai” nepateikti.
Atrodo, kad ši ataskaitos dalis skaudžiausiai apnuogina didžiąją Algirdo Brazausko Vyriausybės negalią: įstengdama palaikyti politinį šiandienos stabilumą, ji vargiai sugeba projektuoti šalies ateitį. Ji nepajėgia aiškiai išskirti tolesnės plėtros prioritetų, paversti jų konkrečiais veiklos tikslais ir uždaviniais. Ji taip pat nemato reikalo su savo tikslais ir uždaviniais supažindinti visuomenę.
Tai rimtas Vyriausybės darbo trūkumas. Tiesa, jį galima kurį laiką dangstyti stabilumo mitu ir tokį mitą palaikančia premjero asmens charizma. Juo labiau kad nei Lietuvos visuomenė, nei opozicija kol kas nėra linkusios reikliau analizuoti valdžios kuriamų mitų ir skelbiamų gerųjų naujienų.
