Tautiškumas - ne kraujo grupė, kurią galima nustatyti laboratoriškai. Tačiau daugeliui komentuotojų, svarstančių apie lietuvybės ateitį Europos Sąjungoje, tautinis identitetas norom nenorom siejasi su prigimtinėmis vertybėmis.
Komentuodamas visuomenės apklausos duomenis, Virginijus Savukynas muša pavojaus varpą: “mes jau praradome tautiškumą. Šiandien su tėvyne Lietuva tapatinasi vos kas trečias jos gyventojas” (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_168985).
Išties apklausa rodo, kad tik trečdalis gyventojų tapatina save su Lietuva - dauguma pirmenybę teikia savo gyvenamajai vietai - miestui ar kaimui. Kodėl tiek mažai “lietuviškai” mąstančiųjų? V. Savukynas sako, kad lietuviškumas tapo nebemadingas ir kad patriotizmo susilpnėjimas tiesiogiai susijęs su populizmo įsigalėjimu; o šis kilo todėl, kad žmones nusivylę, kad tikėjosi geresnio gyvenimo, tačiau “geresnis rytojus išaušo ne visiems”. Šios sąsajos matomos plika akimi; kur kas sunkiau įžvelgiama, nors ir nujaučiama, tiesioginė sąsaja tarp tautiškumo ir visuomenės gerovės lygio.
Palyginamieji nacionalizmo studijų tyrimai parodė, kad tautiškumas priklauso ne tik nuo puoselėjamų kilnių idealų apie Tėvynę, bet ir nuo žmonių pragyvenimo lygio: juo aukštesnis pragyvenimo lygis, tuo stipresnis žmonių prisirišimas prie jų gimtosios šalies - tuo stipresnis patriotizmas ir aiškesnis tautinis susivokimas. Europoje tautinis identitetas stipriausias Norvegijoje ir Šveicarijoje - turtingiausiose žemyno šalyse. Azijoje panašus “tautiškumas” ypač stiprus ekonomiškai kylančioje Pietų Korėjoje.
Filosofas Justus Lipsius, vienas pirmųjų apmąstęs šiuolaikinės valstybės pagrindus (jo atminimui pavadintas Europos Sąjungos Tarybos administracijos pastatas Briuselyje) dar XVII a. rašė, kad Tėvynę gali “mylėti” tik tie, kurie, kilus pavojui valstybei, gali kažką prarasti - tik pasiturintys žmonės gali tapti patriotiški - tik turtingi piliečiai gali būti tvirta atrama valstybei nuo auksaburnių populistų, netikrų pranašų ir despotų patvaldžių. Ar buvo Lietuvos gyventojai kada nors pasiturintys? Ar išbrido iš skurdo?
Iki 1795 metų Lietuvą ir Lenkiją valdė tik nedidelė visuomenės dalis - bajorai, susispietę aplink aristokratų gimines - jie gynė valstybę savo kardu ir gyvybe, nes valstybės gyvenimas buvo tiesiogiai susijęs su jų turtais. Kai XVIII a. bajorai negrįžtamai nuskurdo (tik apsukresni aristokratai sugebėjo laiku investuoti pinigus į Vakarus), valstybės stuburas ilgainiui buvo palaužtas - patriotizmas dingo: nors ir kaip audringai šlėktos mosikavo kardais, bet Lietuvos-Lenkijos Respublika subyrėjo kaip smėlio pilis.
XIX a., Rusijos carams valdant, situacija nepagerėjo tol, kol nebuvo panaikinta baudžiava ir valstiečiai, šimtmečius lenkę nugarą dvarponiams, netapo savo pačių likimo kalviais. Latvijoje ir Estijoje valstiečiai, laisvi nuo tijūno botago jau nuo XIX a. pradžios, prakuto bent dviem generacijomis anksčiau: jau amžiaus viduryje įkurtos visuomeninės organizacijos, kovojusios už latvių ir estų kalbos teises. Tautinis identitetas Estijoje ir Latvijoje buvo visuomet stipresnis, nes gyventojai buvo labiau pasiturintys.
Vargais negalais lietuviu ūkininkai prakuto gal tik XIX a. pabaigoje - ypač Suvalkijoje, kur buvo derlingesnės žemės, didesni ūkiai, arčiau stipriai ekonomiškai įsivysčiusi Prūsija - ten buvo didžiausias sluoksnis stambesnių lietuvių ūkininkų ir netgi kiek miestiečių. Nemaža dalis jų užsiėmė draustų lietuviškų knygų gabenimu per sieną: verslas, kuriam padėjo išsilaikyti papildoma kontrabanda iš Rytprūsių. Dalis iš kontrabandos uždirbtų pinigų buvo investuota į lietuvišką ir komercinę veiklą.
Lietuvių inteligentų patriotizmas ėmė kilti kaip ant mielių Rusijos imperijai pradėjus sparčiai ekonomiškai vystytis XX a. pirmajame dešimtmetyje. Lietuvių patriotų saujelė, susitelkusi Vilniuje aplink Joną Basanavičių, jau turėjo šiek tiek pinigų. Pats J. Basanavičius, daugiau nei 20 metų pradirbęs Bulgarijoje gydytoju, pinigus saugiai laikė pas lietuvį fabrikantą Petrą Vileišį, kuris pradinį kapitalą susikrovė būdamas knygnešiu. P. Vileišis Vilniuje įkūrė spaustuvę, mokėjo algą Antanui Smetonai ir Juozui Tumui-Vaižgantui, redagavusiems “Vilniaus žinias” ir populiarinusiems lietuviškumą.
Tačiau vien Lietuvoje uždirbtų pinigų nepakako tautiškumui skatinti per lietuvišką spaudą ir knygą. Vytautas Šliupas važiavo į Ameriką organizuoti rinkliavas išeivijoje - surinktus pinigus panaudojo lietuviškiems leidiniams spausdinti užsienyje ir platinti Lietuvoje. Vėliau su išeivijos parama lietuvių veikėjai, pavyzdžiui, galėjo finansuoti Juozo Gabrio-Paršaičio lobistinę veiklą Vakarų Europoje, siekdami palenkti politikų ir visuomenės nuomonę dėl Lietuvos laisvės bylos Pirmojo pasaulinio karo metais.
Galbūt Lietuvos laisvės rytas nebūtų išaušęs, jeigu Rusijos valdžia būtų leidusi lietuvių inteligentams užimti vadovaujančias pareigas lietuviškesnėse gubernijose. Daugeliui lietuvių veikėjų, kilusių iš valstiečių, kelias kilti karjeros laiptais buvo uždarytas. Antanas Smetona dirbo Vilniuj banke eiliniu klerku ir galbūt toliau būtų sėkmingai skaičiavęs rublius, jeigu dėl intrigų jam nebūtų buvęs užkirstas kelias kilti į viršų. Ernestas Galvanauskas, vienas pirmųjų Lietuvos premjerų, baigęs mokslus Belgijoje, dirbo Serbijoje prancūzų bankų konsorciume: Lietuvoje lietuvis neturėjo šansų gauti darbo, nes vietinės valdžios ir administracijos struktūros buvo lenkų ir rusų rankose.
Tarpukario metais Lietuva buvo viena iš labiausiai ekonomiškai atsilikusių valstybių Europoje. Pagal automobilių skaičių (automobilis tuomet buvo vienas akivaizdžiausių ūkio pažangos rodiklių) Lietuvą lenkė tik Albanija. Nors per dvidešimt laisvės metų Lietuvos žemės ūkis smarkiai atsigavo ir atsirado sluoksnis pasiturinčių valstiečių, kurių išsimokslinę sūnūs ir dukros tapo lietuviško Kauno elitu - patriotų vargu bau ar buvo daugiau nei šiandien. “Tautos vado” Smetonos režimas, karas su Lenkija dėl Vilniaus, masiniai tautiškumo spektakliai (pvz., Vytauto jubiliejinių metų šventimas) nepadarė Lietuvos tautiškesnės nė per nago juodymą. Kai sovietų tankai įvažiavo, Lietuva iškėlė rankas: valdžios veikėjai spruko į Vakarus - kiti nespėjo išnešti kailio.
Tik tuomet, kai iškilo pavojus Lietuvos viensėdžių ir kooperatyvų ekonomikai, kaimas ir miestas išėjo į mišką su ginklu rankose ir pasipriešino okupantams. Tačiau nemaža dalis lietuviu nedelsdami perėjo į komunistų pusę: smetoninėje Lietuvoje jie buvo tik pastumdėliai, o sovietinėje Lietuvoje tapo šeimininkais daugelyje svarbių ūkio sričių.
Antano Sniečkaus valdymo metais Lietuvoje patriotizmo buvo galbūt net daugiau nei dabar. Sovietinėje Lietuvoje buvo šilta gyventi daugeliui žmonių: net ir tiems, kurie gerai gyveno prie Smetonos. Dalis Kauno elito išgyveno ir net sugebėjo įsitvirtinti sovietinėje Lietuvoje, sudarydami “tarybinę techninę ir kūrybinę inteligentiją” - dalis jos pokaryje persikėlė į Vilnių ir įsitraukė į partinio bei administracinio elito gretas.
Prieš keletą metų klausydamasis buvusio Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro Malcolmo Rifkino (beje, turinčio šaknų Lietuvoje) paskaitos apie Sovietų Sąjungos sugriuvimą nustebau išgirdęs jo nuomonę, kad Lietuvos komunistų partija davė impulsą iširti Sovietų Sąjungai: Lietuvos komunistų partijos elitas ekonomiškai stagnuojančioje šalyje pradėjo netekti to, kas buvo sukaupta per Sniečkaus apdairaus valdymo metus - įmonės stagnavo, stigo prekių, planinė ekonomika duso, dotacijos mažėjo. Lietuviu nomenklatūros patriotizmas išaugo kaip ant mielių, kai nepritekliai ėmė atsiliepti ne tik eilinių piliečių, bet ir komunistinio elito gyvenimui. Sovietinė Lietuva, viena turtingiausių Sovietų Sąjungos respublikų, ėmė sparčiai skursti - dėl pasaulinių naftos žaliavos kainų svyravimo ir ginklavimosi varžybų subankrutavusi Sovietų Sąjunga tempėsi Lietuvą į ekonominę prarają.
Atsiskyrimas nuo Maskvos buvo vienintelis išsigelbėjimas vietinei nomenklatūrai, siekiančiai išsaugoti sukauptus turtus. Lietuvos komunistų partija ir komjaunimo organizacijoms atsiskyrus nuo Maskvos pirmasis jų rūpestis buvo užtikrinti, kad Maskva negalėtų perimti Lietuvos partinių filialų kapitalo ir nekilnojamojo turto. Todėl nenuostabu, kad tuomet Lietuvos komunistai buvo tapę “šiaudiniais” patriotais.
Komunistų partijos ir jos filialų sukaupti pinigai neatiteko naujai kuriamai valstybei. Ekonominiai nepritekliai pirmaisiais nepriklausomybės metais kirto iš peties per patriotiškumą. Pačiais sunkiausiais Lietuvai metais antipatriotiškos nuotaikos, dažnai kurstomos, pavyzdžiui, sarkastiško Algio Greitai gatvės juokelių, tapo hitu: visuomene šaipėsi iš Tėvynės, iš lietuviškumo, iš lietuvių kalbos - iš savęs; cinizmas tapo norma.
Šiandien Algis Greitai, kurio “Radiošou” padėjo formuoti cinišką visuomenės požiūrį į Tėvynę, yra prisiekęs konservatorius. Kas pakeitei jo mąstymą? Galbūt gyvenimas, o gal pinigai? Per dešimtmetį iš klouno Greitai tapo turtingu, pasiturinčio elito atstovu - rimtu veidu sakosi puoselėsiantis jaunimo patriotiškumą. Štai kitas atvejis: Viktoras Uspaskichas, kandidatas į ankstyvuosius “Radiošou” laidų personažus, virindamas dujotiekio vamzdžius apie Lietuvą sau galvos daug nesuko, bet kai tapo piniguočiu, kone oligarchu, susitapatino su Lietuvos valstybe kaip su Motina Tėvyne.
Ar galime pamatuoti visuomenės tautiškumą pinigais? Taip, jeigu dauguma jų neturi. Kokia tuomet lietuviškumo ateitis? Kokia Lietuvos ateitis Europoje? Pasiturintiesiems tikslas aiškus - krautis kapitalą toliau. O kitiems - piliečiams, kurių nepritekliai ir negandos bado visų mūsų akis, kurių vargas yra tikras? Kaip jiems susitapatinti su šiandienine Lietuva? Tik kurdami Lietuvą kaip visuotinės gerovės valstybę (taip, kaip tai daroma Skandinavijos ir Europos šalyse), galime tikėtis, kad lietuvių patriotiškumas nebus vienadienis. Tik išbridę iš skurdo ir ekonomiškai atsistoję ant kojų, praturtėję, Lietuvos piliečiai pradės mąstyti apie Lietuvą kaip apie savo Tėvynę.
