Generolas majoras (amerikiečių terminologija – „dviejų žvaigždžių generolas“) Davidas F.Bice'as JAV jūrų pėstininkų korpuse ištarnavo 35 metus. Jis sparčiai kopė karinės karjeros laiptais: 1969-aisiais kaip būrio vadas patekęs į didžiuosius mūšius Vietname, 1994 m. jau komandavo trečiajai jūrų pėstininkų divizijai, dislokuotai Japonijoje. Vėliau užėmė vadovaujamą postą NATO.
Atsargos generolo majoro D.F.Bice'o vadovaujama Krašto apsaugos ministerijoje dirbanti karinių ekspertų grupė iš JAV korporacijos „Cubic Applications“ (finansuojama iš JAV karinės pagalbos užsieniui fondo) parengė Lietuvos kariuomenės plėtros dešimtmečio (iki 2014 metų) projektą.
Davidas F.Bice'as Lietuvos narystės NATO išvakarėse davė išskirtinį interviu „Ekstrai“.
– Ne be Holivudo pagalbos amerikiečių (beje, ir anglų) jūrų pėstininkai atrodo beveik idealūs kariai tiek fizine ištverme, tiek sumanumu, solidarumu ir narsa. Iki Antrojo pasaulinio karo tokia legendine šlove garsėjo prancūzų Svetimšalių legionas. Kodėl pasirinkote šitą kariuomenės rūšį?
– Mano dėdė Antrajame pasauliniame kare buvo jūrų pėstininkas, kitas dėdė buvo jūrininkas. Aš augau girdėdamas jų pasakojimus. Mano pasirinkimą lėmė jaunatviškas iššūkis sau pasiekti fizinių galimybių ribas ir noras dalyvauti tikrų vyrų rinktinėje.
Būtent Vietname pajutau, kiek daug individualybei reiškia buvimas jūrų pėstininku – tuo pat metu esi suaugęs su grupe, turinčia bendras vertybes, atliekančia sunkiausią ir prestižiškiausią tarnybą. Brolybė ir atsakomybė. Todėl ir išbuvau jūrų pėstininkų korpuse trisdešimt penkerius metus.
– Ką reiškia mūšio laukas kareiviui?
– Vietname buvau 1969-1971 metais, kai vyko didžiausi mūšiai, iki karo pabaigos. Ir kiekviename etape, kiekviename poste – būrio, kuopos, bataliono vado – atmintyje iškyla žmonės, įvairiausi likimai. Daugelis veteranų, mačiusių Oliverio Stone'o „Būrį“, susieja vieną ar kitą jo epizodą su savo išgyvenimais.
Mes kovojome nedidelėmis grupėmis. Kai tapau bataliono vadu, veikėme beveik nepriklausomai. Džiunglėse buvo regionas, kuriame patruliavome, rengėme pasalas, žvalgėme vietas, kur galėjo pasirodyti priešas, buvome atsakingi už keliolika kaimų ir stengėmės apginti kaimiečius nuo sukilėlių, kurie ateidavo, grobdavo gyvulius, žiauriai elgdavosi su žmonėmis. Vietkongas ir šiaurės vietnamiečių reguliarioji kariuomenė slėpdavo savo kareivius ir ginklus po žeme, kad jų negalėtų susekti sraigtasparniai ir lėktuvai. Sunaikinome daug požeminių tunelių ir bunkerių.
Kareivis čia įgydavo su niekuo nesulyginamos patirties, nes dalinio, kaip ir kiekvieno kareivio, išlikimą, lemdavo susiklausymas. Gyvybės ir mirties klausimai faktiškai buvo sprendžiami būrio lygiu. Jūs kovojate ne už kažkokius šūkius, kovojate vienas už kitą. Dengiate vienas kitą. Tai pagrindinis įstatymas, išmokstamas mūšyje.
– Iš Vietnamo džiunglių persikelkime į XXI šimtmečio Lietuvą. Kokį įspūdį jums, buvusiam kovinės parengties jūrų pėstininkų divizijos vadui, padarė Lietuvos kariuomenė?
– Manome, kad Lietuva iš kandidačių geriausiai pasirengusi stoti į NATO šalis.
Skirtingai nuo daugumos buvusių tarybinių respublikų, Lietuvai neteko daryti karinės reformos, ji pradėjo nuo nulio. Daug karininkų, ypač jaunųjų – leitenantų, kapitonų, mokėsi ar tobulinosi Jungtinėse Valstijose, dalis majorų ir pulkininkų leitenantų įtvirtino žinias Amerikos štabų koledžuose. Jie parsivežė idėjų, kurias pradėjo čia įgyvendinti. Beveik nejaučiu skirtumo (nekalbu apie socialinius ar išsilavinimo aspektus) tarp amerikiečių ir lietuvių jaunųjų karininkų, to, ką jie nori duoti šaliai ir ką nori pasiekti sau.
Kalbėdamas su lietuviu kareiviu – ne tik su profesionalu, bet ir su šauktiniu – dažnai pasijusdavau lyg kalbėčiau su amerikiečiu naujoku Port Džeksono centre. Tas pats požiūris, tie patys idealai, siekis gerai atlikti pareigas, būti pripažintam.
Per praėjusį dešimtmetį Lietuvai buvo daug padėta. Karinė technika plaukė iš Švedijos, Suomijos, JAV, Didžiosios Britanijos, kitų šalių. Nevienodos panaudojimo galimybės, atsarginių dalių problemos tapo galvosūkiu ir mums. Stengdamiesi numatyti ateitį, įtraukti Lietuvos kariuomenę į bendrą tiekimo sistemą, tapatinti ginkluotę, kartu turėjome parodyti, kad tai, ką turite, gali būti sena, bet gera. Suformulavome principą: remkis tuo, ką turi, ir po to žvelk į ateitį.
– Ar galite įsivaizduoti Lietuvos kariuomenės batalioną, operacijoje veikiantį greta JAV jūrų pėstininkų bataliono?
– Be abejonės. Lietuvių batalionas, deramai parengtas, aprūpintas ir remiamas, galėtų veikti greta bet kurio NATO bataliono. Esu dirbęs NATO štabe, žinau, kaip parenkant dalinius operacijai svarstomas jų pajėgumas. Pačioje amerikiečių kariuomenėje tankų batalionas (man teko ir jam vadovauti) yra kitokio pajėgumo negu pėstininkų batalionas. Tad misijai parenkamas dalinys, kurio pajėgumą bus galima geriausiai panaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.
Bet pajėgumui pasiekti reikia atkakliai dirbti, reikia ir visuomenės palaikymo. Nežinau, ar Lietuvos piliečiams pakankamai išaiškinama NATO operacijų esmė, lakoniškai išdėstyta buvusio Aljanso generalinio sekretoriaus lordo George'o Robertsono: „Šiandien mes turime būti Afganistane, jei norime rytoj išvengti Afganistano mūsų valstybėse“.
NATO pabrėžtinai reikalauja vieno: būti tinkamai pasirengusiems. Jai nereikia popierinių tigrų, jai reikia visada pasirengusio dalinio, nes nežinia, kada jo prireiks. Pusei metų, savarankiško, galinčio veikti be misijos šalies aprūpinimo ir su rezervu. Galbūt taikos palaikymo misijai, galbūt kovinėms operacijoms. Lietuva įsipareigojo parengti tokį batalioną 2006 metams.
Keturių batalionų ir brigados štabo koncepcija, kuria vadovaujamės, atitinka NATO poreikius. Mes, amerikiečiai, per daugelį metų įsitikinome, jog norint garantuoti paramą ir rotaciją kas šeši mėnesiai, reikia turėti keturgubai didesnius žmonių rezervus. Vienas batalionas vykdo užduotį, antras batalionas ilsisi, trečias mokosi, o ketvirtas rengiasi pakeisti pirmą. Kareivio akimis, tai reiškia, kad jis vykdo sunkią užduotį kartą per dvejus metus. Remdamiesi šiuo modeliu, apskaičiuojame, kokio dydžio ginkluotųjų pajėgų reikia tokiai rotacijai. Batalionas – „taskgroup“, specialiosios paskirties dalinys – tai 1000-1200 žmonių; didelė dalis jų būtų logistai, aprūpinantys degalais, atsarginėmis dalimis ir t.t. 675 vyrų kovinį dalinį.
– Kokio dydžio turėtų būti Lietuvos kariuomenė ateityje?
– Nuo to klausimo ir pradėjome savo darbą. Kūrėme įvairius scenarijus, kuriuose Lietuvai galėtų tekti dalyvauti. Kokios krizės įmanomos Baltijos regione ir aplink jį, kaip reikėtų į jas reaguoti. Pradėjome skaičiuoti, kokio pajėgumo reikėtų, o po to – kokių ginklų sistemų ir žmonių.
Jeigu domėjotės NATO šalimis, pastebėjote, kad jų kariuomenės skaičius metai po metų mažėjo. Jungtinių Valstijų kariuomenė sumažėjo nuo 16-17 divizijų iki 10. Drįstu tvirtinti, kad tos dešimt divizijų galingesnės negu anos šešiolika, nes apginkluotos naujomis ginklų sistemomis, turi naujas pagalbines struktūras ir gali būti greitai išskleistos. Jos parengtos šiandienos ir rytdienos scenarijams.
Didelės nuolatinės formuotės buvo aktualios septintojo-aštuntojo dešimtmečio scenarijams, dabar karo veiksmų pobūdis pasikeitė. Tolimesnio veikimo, greitesnių ir efektyvesnių ginklų sistemų panaudojimas reikalauja, kad ir pajėgos būtų mobilios, mūšio lauke pasitinkančios priešą itin taiklia ugnimi. Jau keliolika metų NATO stebi Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, palyginti dideles, nemanevringas formuotes, neatitinkančias mobilumo, greitojo reagavimo reikalavimų, kilsiančių ateityje. Tai ir buvo NATO planuotojų kritiško požiūrio pagrindas.
Kai įsigilinome į padėtį, įsitikinome, kad Lietuvai pakaktų mažesnės, bet kur kas pajėgesnės kariuomenės. Ne tik NATO paremti, bet ir savo kraštui apginti. Todėl aktyvios ir rezervo pajėgos turės būti restruktūrizuotos. Kariuomenės pagrindu taps Nuolatinės parengties keturių batalionų brigada. Krašto apsaugos savanorių pajėgos sumažės pusiau ir taps aktyviuoju rezervu.
Būsima Lietuvos kariuomenė apie 60 proc. kovinių vienetų aprūpinimo padalinių – vairuotojų, mechanikų ir kitų specialistų – turės kaip rezervą. (JAV armijos rezerve – 70 proc. pajėgumo palaikymo tarnybų). Tas rezervas krizės atveju papildytų savą kariuomenę, taip pat ją paremsiančias NATO pajėgas.
– Pagal politinių partijų susitarimą Lietuvos biudžete krašto apsaugai kasmet skiriama 2 proc. BVP. Paaiškėjo, kad valdžiai kukliai tylint iš tų lėšų išlaikoma ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir abu vidaus tarnybos pulkai. O jei dar bus sumanyta pridėti policiją ar kurią kitą statutinę organizaciją? Ko tada vertas jūsų ekspertų grupės kelerių metų darbas?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad esame pakviesti analizuoti ir planuoti, bet ne sprendimų daryti. Neabejoju, kad NATO planuotojai pastebi gynybos lėšų skyrimą su ja tiesiogiai nesusijusioms struktūroms. Manau, kad jie tam nepritaria.
Nors partijos, atstovaujamos Seime, sutarė, kad gynybos struktūroms būtina skirti 2 proc. BVP, manau, kad dabar faktiškai kariuomenė gauna mažiau kaip 1,3 proc. Nagrinėdami kariuomenės plėtrą dešimties metų laikotarpiu, numatėme tris kasmetinio finansavimo augimo scenarijus. Su 1 proc. augimu Lietuva neįvykdytų įsipareigojimų NATO, nepasiektų jokių užsibrėžtų tikslų. 3 proc. augimas sudarytų prielaidas įvykdyti metų planus (asignavimai negali kaitaliotis, kad nesudarytų kritinių situacijų). 5 proc. augimas (mūsų skaičiavimais, 5 proc. kasmet didinant lėšas, 2014 metais jos sudarytų 1,7 proc. BVP) leistų modernizuoti kariuomenę, kad kiekvienas lietuvis galėtų ja didžiuotis.
“EKSTRA” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/0329/)
