Populizmas savo ištakomis siekia XIX amžių. Jis gimė kaip specifinė rusiška politinė doktrina, kurios ištakose stovėjo europinio masto figūra - iškilus rusų politinis mąstytojas ir visuomenės kritikas Aleksandras Hercenas, savo idėjomis davęs pradžią “narodnikų” (liaudininkų) sąjūdžiui.
Caro Nikolajaus I reakcijos, cenzūros ir žiauraus kitaminčių persekiojimo epochoje tapęs pirmuoju rusų politiniu emigrantu, jaunystėje prisiekęs atkeršyti už dekabristų išžudymą ir ištrėmimą 1825 m., ilgai gyvenęs Paryžiuje ir bendravęs su iškiliausiais ano meto Europos politiniais mąstytojais (pavyzdžiui, jis puikiai pažinojo garsiausiuosius Europos socialistus bei anarchistus, taip pat susirašinėjo su moderniojo italų nacionalizmo tėvu Giuseppe Mazzini), Hercenas liberalaus caro Aleksandro II valdymo metais grįš į Rusiją ir, nusivylęs visomis vakarietiškomis politinėmis doktrinomis, rusų inteligentijai prisakys išsižadėti savo turto ir privilegijų, eiti į liaudį ir ją atrasti - kartu su jos kančiomis, patiriama neteisybe, o sykiu ir išmintimi bei išsaugotomis vertybėmis.
Tad populizmas gimė kaip pusiau mistinė politinė doktrina, atmetusi politines reformas ir institucijas, o vietoj jų siūliusi įsteigti tiesioginį šviesuomenės ir privilegijuotųjų santykį su liaudimi. Kaip valstybės, jos institucijų ir politinio elito kritikos forma, populizmas buvo įdomus ir daug ką tiek Rusijoje, tiek Vakaruose sudominęs reiškinys. Bet pažodžiui suprastas ir išverstas į moderniosios politikos kalbą populizmas tampa itin grėsmingu ir destruktyviu reiškiniu.
Ne iki galo teisūs tie, kurie mano, kad XX amžiuje populizmas atgimė visų pirma nacionalsocialistų ir bolševikų masiniuose ideologiniuose sąjūdžiuose ir totalitariniuose režimuose. Iš dalies - taip, bet tik iš dalies. Abu šie režimai buvo iš esmės etatistiniai, biurokratiniai ir pagrįsti išskirtinėmis ideologijomis, kurios atmetė taikios koegzistencijos su kitomis ideologijomis ir politinėmis jėgomis galimybę - visos kitos ideologijos ir jėgos turėjo būti sunaikintos.
Sykiu neverta populizmo painioti ir su kiekvienais politiniais rinkimais bei juose vykstančiais žaidimais su masėmis. Masinės demokratijos eroje tokie žaidimai pasidarė banali rutina, kuri nieko nebestebina. Populizmas nėra vien rinkiminių triukų rinkinys. Jei taip būtų, tada būtų galima visus nūdienos pasaulio politikus pavadinti populistais.
Iš tikrųjų populizmas prasideda nuo aiškumo bei saugumo pažado ir aiškumo, ir saugumo jausmą praradusiai visuomenei - ypač krizių ir pereinamaisiais laikotarpiais. Populistai iškart pateikia būdus, esą leisiančius jiems išvesti šalį iš krizės - tai istorinių žemių susigrąžinimas, antiimigracinių įstatymų įvedimas, užsieniečių skaičiaus šalyje apribojimas ir panašūs ultranacionalistiniai bei ksenofobiniai perlai.
Svarbiausia - tai tvarkos pažadas. Nedarbo, neaiškumo, nestabilumo, nesaugumo, socialinių kontrastų, nusikalstamumo, korupcijos ir vertybių griūties kamuojamai visuomenei žadama tvarka. Mąstantieji puikiai supranta, kad jau pats tvarkos pažadas rodo vizijos ir idėjų nebuvimą, bet nesaugūs, pasimetę ir socialinio revanšo pritvinkę žmonės visada slapta vilsis, kad įvyks naujas turto ir galios perskirstymas - dalykas, kuris mūsų dienomis iškart nužudytų socialinę taiką ir sukeltų gilų pilietinį konfliktą.
Nieko čia nuostabaus nėra - socialinis įniršis, keršto troškimas, neapykanta svetimšaliui arba turtingesniam ir labiau išsilavinusiam yra pati tvirčiausia politinė populistų valiuta. Paprastai tariant, populizmas visada reiškia politikos liumpenizaciją ir apeliavimą į tamsiausius ir žemiausius minios instinktus. Tai savotiška antipolitika, kurią neįtikėtinai greitai atpažįsta liumpenai ir kriminalinis pasaulis.
Populistai neretai yra tikri socialinio maskarado meistrai ir politinio cirko žonglieriai, puikiai naudojantys klounados ir šou elementus. Karnavalinė antistruktūra jų rankose virsta struktūra, o viduramžiška kvailių šventė rutinizuojama ir paverčiama kasdienybe. Tad populistai natūraliai linksta į imagologiją ir jos teikiamas paslaugas, nes juos kaip saviškius juk turi atpažinti smuklės vyrai ir ant viso pasaulio įniršusi publika. O tam reikia momentinių idealų ir antiidealų kūrimo specialistų, savo videoklipais ir pusiau animaciniais triukais tiesiai atakuojančiais masių smegenis. Tik neverta turėti iliuzijų, kad socialinis jautrumas ir užuojauta varguoliams yra populistų prioritetai. Jų ideologija bei vienintelis rūpestis yra valdžia ir niekas daugiau.
Populistai gali aktyviai nenaikinti savo oponentų, bet jei jiems pavyksta oponentams primesti savo absoliutų amoralumą ir visų vertybių atmetimą, oponentai iš pasimetimo ir bejėgiškumo, nežinodami, kaip susigrąžinti prarastą masių palankumą, patys pradeda imituoti populistus, nuolat kaitaliojančius savo pavidalą it antikinės Graikijos upių dievas Protėjas.
O tai ir yra aristoteliškosios politikos, kaip bendrų reikalų tvarkymo meno, pabaiga. Tą pačią dieną, kada liberalai, konservatoriai ar socialdemokratai staiga ima ir angeliškai tyrais veidais pareiškia, kad ne abstrakčios idėjos ir vertybės, o liaudis yra jų veiklos esmė ir kad reikia bendradarbiauti su visomis politinėmis jėgomis, galima konstatuoti momentinę arba ilgalaikę populizmo pergalę.
Populizmas gali laimėti ir įsitvirtinti tik sugriaudamas egzistuojančią politinę sistemą. Iš dalies jis mūsų dienomis yra virtęs valdžios paėmimo ir išlaikymo technika, kuri sugeba tarsi prisiderinti prie egzistuojančio politinio spektro, bet iš tikrųjų iš vidaus demontuoja jį. Populizmą galima būtų palyginti su kompiuteriniu virusu, kuris gali būti pavadintas kokiu tik nori ir pačias įvairiausias asociacijas keliančiu vardu, bet esmė lieka ta pati - arba virusas laimi sunaikindamas sistemą, arba sistema nugali virusą jį ištrindama ar išgydydama jo užkrėstą failą. Populizmas negali koegzistuoti su tradicinėmis politinėmis partijomis ir klasikinėmis politinėmis ideologijomis. Bet jis skiriasi nuo totalitarinių ideologijų ir sąjūdžių tuo, kad ne naikina savo oponentus iš išorės, o demontuoja juos iš vidaus primesdamas jiems savo techniką ir praktiką.
Populizmo išeities pozicija yra ta, kad nereikia už gryną pinigą imti jokių retorikų - svarbu žiūrėti, ko žmonės iš tikrųjų nori. Populizmas - tai išgryninta valdžios ėmimo ir išlaikymo mechanika, išvaduota nuo visų vertybių, idėjų ar moralinių įsipareigojimų. Populistinės partijos kurį laiką gali koketuoti su daugeliui girdėtais pavadinimais ir simuliuoti dešiniąsias ar kairiąsias vertybes, bet viskas vis tiek baigiasi visišku žodžių ir reikšmių atsiskyrimu.
Tobulas tokio žodžių ir reikšmių atsiskyrimo pavyzdys yra liberalų demokratų partijos pavadinimas. Koks minimalų politinį išprusimą turintis ir vakarietišką sociologinę ir politikos mokslų literatūrą bent jau regėjęs žmogus galėtų patikėti, kad Rusijos ar Lietuvos liberalų demokratų partija turi nuoseklias politines pažiūras ir minimalų ryšį su liberaline demokratija?
Voltaire’as, kaip žinia, apie Šventąją Romos imperiją pasakė, kad ji nebuvo nei šventa, nei Romos, nei imperija. Maždaug tą patį, perfrazuojant Voltaire’ą, būtų galima pasakyti apie minėtąją partiją, koketuojančią su fašizoidine retorika ir simbolika - nei jie liberalai, nei jie demokratai, nei pagaliau jie tikra politinė partija.
Su kaupu pakako jau to, kad fašistuojantis Rusijos politinis klounas ir juodašimtiškas antisemitas Vladimiras Volfovičius Žirinovskis, dalyvavęs Europos neonacių forumuose, o vėliau susibičiuliavęs su Jeanu Marie Le Penu ir Vladimiru Mečiaru, pasveikino Lietuvos liberalų demokratų partiją su pergale prezidento rinkimuose - ši ne tik nepasijuto nejaukiai, bet, regis, net patyrė jaudulį ir pasididžiavimą.
Štai šioje vietoje ir galima ramiai konstatuoti faktą, kad su tokia partija sąjungą sudariusios normaliosios politinės partijos pasirašys mirties nuosprendį mūsų politinei sistemai. O jei kam nors atrodo, kad aš perdedu, tegul pamėgina įsivaizduoti Austrijos socialdemokratų aljansą su Jorgo Haiderio Laisvės partija arba prancūzų socialistų aljansą su Jeano Marie Le Peno Nacionaliniu frontu. C’est tout...
O populizmas kelia galvą Lietuvoje. Ką tik susikūrusi Viktoro Uspaskicho Darbo partija bus dar vienas rimtas žaidėjas populistų arenoje. Nepavykus referendumu sugriauti Lietuvos politinės sistemos, Uspaskichui reikės šitą pamėginti padaryti partinės skaidos ir užkulisinio partinio darbo metodais. Ką gi, Lietuvos politinės sistemos likučių per rinkimus į Seimą laukia lemtingas išmėginimas prieš šalies įstojimą į Europos Sąjungą.
Jei žlugs klasikinio europietiškojo spektro, t.y. centro dešinės ir kairės, partijos, ir jei galutinai įsigalės vienam asmeniui ir ad hoc sukurtos partijos, kurias JAV politologai vadina “catch-it-all” (valdžiai imti skirtos, visus įmanomus narius griebiančios ir visus įmanomus pažadus dalijančios partijos), tai ves tik į satelitinę mūsų šalies egzistenciją ir į galutines tokios politikos skyrybas su visuomene ir kultūra.
Populizmas yra didžiausia grėsmė pilietinei visuomenei, pilietiniam solidarumui, viešajai erdvei ir demokratijai. Tiesą sakant, nedaug ko verta taptų ir pati nepriklausomybė, jei Lietuvoje tyliai ir nepastebimai išnyktų atramos, ant kurių laikosi modernusis Vakarų pasaulis.
