Praeities pranašai
Konservatizmas yra viena iš trijų pagrindinių moderniųjų politinių ideologijų. Kartu su liberalizmu ir socializmu jis yra tapęs viena iš trijų idėjinių ir pasaulėžiūrinių modernybės kolonų. Tad kuo gi konservatizmas iš esmės skiriasi nuo liberalizmo ir socializmo?
Konservatizmas yra tikėjimo (sykiu ir kultūrinės tradicijos bei kanono) ir galios sąjunga tikrąja šių žodžių prasme. Niekas už konservatizmą labiau negina tikėjimo, tradicijos, istorijos ir kanono svarbos moderniajai sąmonei ir egzistencijai. Socialistai (ir apskritai kairė) labiau pasikliauja racionalaus planavimo, koordinavimo, naujovių ir reformų galia ei svarba, klasikiniai konservatoriai visada buvo linkę iškelti tradicijos ir ja pagrįstos socialinės bei moralinės tvarkos pirmenybę.
Konservatizmas visada buvo neatsiejamas nuo dorybių etikos, klasikinės filosofijos, istorijos jausmo, kolektyvinės atminties, spontaniškumo ir bendruomeninio sentimento. Socialistai ir apskritai kairieji pasikliauja naujovėmis, laikydami jas vertingomis ir sykiu tikėdami, kad dėl ateities būtina reformuoti visas institucijas (įskaitant ir bažnyčią bei požiūrį į ją), konservatoriai praeitį laiko savaime vertinga ir prasminga vertybių bei dorybių kultivavimui ir išlaikymui.
Ne veltui prancūzų literatūros kritikas ir istorikas Emile‘is Faguet (Emilis Fagė) konservatorius yra taikliai pavadinęs praeities pranašais. XIX amžiaus konservatoriai – nuo Edmundo Burke‘o (Edmundo Berko) iki Josepho de Maistre‘o (Žozefo de Mestro) ir vikonto de Bonaldo – buvo vienijami ne tik priešiškumo Prancūzijos revoliucijai, bet ir viduramžių bei feodalizmo šlovinimo ir nostalgijos Europos aristokratinei kultūrai bei jos praeičiai.
Apskritai konservatizmą sunku įsivaizduoti be aristokratinės kultūros, klasikinių studijų ir istorikų bei rašytojų aplinkos. Tiesa, neretai britų konservatizmo kilmė stipriai supaprastinama ją suvedant vien į torius ir pamirštant, kad pats Edmundas Burke‘as (Edmundas Berkas) buvo vigas, lygiai kaip vigai buvo tokie konservatyvūs rašytojai ir mąstytojai kaip Thomas More‘as (Tomas Moras) ir Jonathanas Swiftas (Džonatanas Sviftas) – tiesa, pastarasis pabuvojo abiejose partijose ir iki soties išsišaipė iš jų „Guliverio kelionėse“, bet vigai vienu metu buvo svarbi jo politinio gyvenimo dalis.
Kad ir kaip būtų, torius rėmė ir su britų konservatoriais stipriai tapatinosi istorikas Matthew Arnoldas (Metju Arnoldas) ir rašytojai Benjaminas Disraeli (Bendžaminas Dizraelis) bei G. K. Chestertonas (G. K. Čestertonas).
Sąskambiai ir disonansai
Bene labiausiai nuo socialistų konservatoriai skiriasi savo giliomis sąsajomis su istorija ir humanistika. Socialistams humanistika ir ypač kanonas anaiptol nėra didelė vertybė. Jų akimis, humanitariniai mokslai ir dvasinės tradicijos neužtikrina pažangos ir nepadeda racionaliam pasaulio pertvarkymui – veikiau priešingai. Nenuostabu, kad gamtos ir technikos mokslai yra prioritetinė „kairiosios pasaulio racionalizacijos“ terpė.
Žinoma, tai viena iš kairiųjų iliuzijų – religija ir filosofinė mintis (o tiksliau – gal jos interpretavimo kryptys ir dramos) visada buvo Vakarų mokslinių ir technologinių racionalizacijų ištakos ir atsidurdavo šių procesų smaigalyje. Religijos ir tradicijos nuvertinimas apskritai yra visos kairės silpnoji vieta, dėl kurios socialistai ir kairieji liberalai neretai tiesiog nesuvokia kai kurių esminių Europos dvasinės patirties ir net pačios modernybės aspektų.
Bet iš to neišplaukia, kad tarp socialistų ir konservatorių retorikų bei kalbėjimo būdų mes girdime vien šaižius disonansus. Kai kada pasigirsta ir visai harmoningi deriniai bei sąskambiai – ganėtinai artimas yra socialistų ir konservatorių polinkis į etatizmą. Stiprios valstybės idėja, pasikliovimas kontroliuojančiomis struktūromis ir stiprus komunitarinis sentimentas, išryškinantis bendruomenės primatą prieš su ja nesutinkantį individą, akivaizdžiai suartina abi konfrontuojančias puses, neretai net joms pačioms nereflektuojant šių bendrybių ir neįsisąmoninant sąlyčio taškų.
Šiuo požiūriu socializmas ir konservatizmas yra vienodai svetimi liberalizmui, ginančiam visų pirma individą ir jo(s) teises. Nekvestionuojama pagarba nuosavybei ir rinkos pripažinimas konservatizmą ir liberalizmą suartina. Tai visiškai natūralu, nes konservatizmas paprasčiausiai neturi savo ekonominės ideologijos ar doktrinos – pastarąją jis yra perėmęs iš liberalų ekonominės teorijos (o JAV neokonservatorių, arba „neokonų“, atveju yra absoliučiai pasikliaujama neoliberalizmo ekonomine doktrina). Humanistika yra konservatorių stiprybės šaltinis, bet socialiniai mokslai buvo ir tebelieka liberaliosios minties citadelė.
Tad konservatizmas yra ganėtinai prieštaringas ir margas fenomenas. Jame nesunku atpažinti tiesiog kitą modernybės balsą – ataidintį ne iš Švietimo epochos (kaip liberalizmo atveju), o iš Romantizmo, „atradusio“ Viduramžius, didingas senovės tautas, istoriją, archaiką, epochas suartinantį sentimentą ir daugelį kitų moderniojo jautrumo formų bei temų.
Pagrindinė konservatizmo stiprybė glūdi jo absoliučiai nesutaikomame požiūryje į totalitarizmą – tiek totalitarines ideologijas, tiek jų suformuotus politinius režimus. Kadangi konservatizmas yra kiekvieno radikalios modernizacijos projekto priešas, nenuostabu, kad tiek britų, tiek amerikiečių konservatoriai per visą XX amžių bene stipriausiai ir nuosekliausiai neigė antihumaniškas totalitarizmo teorijas ir praktikas.
Natūralias bendrijas – tautas, bendruomenes ir istorijoje įsišaknijusias kultūras – ginantys konservatyvūs mąstytojai paprastai greičiau ir jautriau už liberalius kritikus užčiuopia moderniosios barbarybės formas.
Lietuviškasis konservatizmas: stiprybė iš silpnumo
Koks gi yra lietuviškais konservatizmas? Kokia tradicija jis remiasi? Kokį vaidmenį jis atlieka Lietuvos politinėje sistemoje ir visuomenėje? Pagaliau ką gi jis „konservuoja“? Šie klausimai yra itin rimti ir turėtų rūpėti savo ideologine ir partine tapatybe besirūpinantiems konservatoriams.
Iškart tenka konstatuoti faktą, kad istoriškai ir ideologiškai Lietuvos konservatoriams artimiausi būtų tarpukario Lietuvos tautininkai. Dabartiniai konservatoriai stipriai skiriasi nuo tarpukario krikdemų, o dabartinių Lietuvos krikdemų išnykimas iš Lietuvos politinio gyvenimo avanscenos konservatorius verčia partnerių ir draugų ieškoti ideologiškai sau tolimesnėje stovykloje.
Nepaisant dabartinio konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus mėginimų semtis įkvėpimo iš JAV neokonų „jautriojo konservatizmo“ (compassionate conservatism) idėjų bei išeities pozicijų (šeimos, tradicijos, bendruomenės, tikėjimo gynimo), akivaizdu, kad Lietuvos konservatoriai sunkiai susitapatintų su neokonais.
Pastarųjų sąsajos su religija yra nepalyginamai gilesnės nei Lietuvos konservatorių. Vieša paslaptis, kad už neokonų slypi nelabai gausus, bet finansiškai ir politiškai itin įtakingas JAV krikščionių fundamentalistų sluoksnis. Tad Lietuvos konservatorių lyderis neokonų dėka gali nebent tik atnaujinti savo politinės frazeologijos atsargas ir išmėginti kai kurias idėjinėms kovoms reikalingas formuluotes.
Lietuvos konservatorių stiprybė paradoksaliai glūdi mūsų politinės sistemos amorfiškume ir dabartinės Rusijos politinio elito veiksmuose. Kadangi skiriamoji riba tarp kairės ir dešinės Lietuvoje iki šiol išlieka sovietinės praeities vertinimas ir požiūris į dabartinę Kremliaus politiką, konservatoriams simpatizuoja net ir tie, kurie mažai ką nutuokia apie konservatyvias vertybes.
Kas stiprina konservatorius?
Ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir dabartinės Rusijos politikos Baltijos šalių atžvilgiu dėl nesunkiai suprantamų priežasčių nemėgstantys žmonės, Vladimiro Putino geopolitiką laikantys pagrindine ir realia grėsme Lietuvos saugumui, konservatorius laiko vienintele iš tikrųjų patriotiška ir Rusijos manipuliacijoms daugiau ar mažiau atsparia politine jėga. Gal šis požiūris kiek perdėtas ir supaprastinantis padėtį, bet niekaip nepaneigsi, kad jame esama pamato.
Neįtikėtina, bet faktas: Lietuvos konservatorius šiandien didelės visuomenės dalies akyse stiprina jai priešiška jėga – pati Rusijos politika. Sykiu tenka pripažinti, kad Lietuvos liberalų politinis ir idėjinis silpnumas, lydimas kone fatališko nesugebėjimo subręsti ir padaryti išvadas iš savo nevykusių lyderystės eksperimentų, taip pat atbaido bei nuvilia jų simpatikus, kuriems nuo politinės benamystės gelbėtis belieka tik daugiau ar mažiau skausmingai persiorientuojant į konservatorius.
Nemenkus ateities šansus konservatoriams teikia ir dramatiška Lietuvos politinės sistemos padėtis – situacijoje, kada jau beveik niekas nebėra laikomas padoriu žmogumi didžiosios politikos scenoje, geriau už kitus jaučiasi vienintele padoria ir mažiausiai korumpuota jėga laikomi Lietuvos konservatoriai.
Bet moralinės monopolijos politikoje yra slidus dalykas. Ir konservatoriai šioje vietoje gali bet kada paslysti. Jei esi geras vien todėl, kad aplinkui tave nežmoniškai ar necivilizuotai elgiasi visi kiti, iškyla pavojus lengvai prarasti ne tik savikritikos bei savianalizės galią, bet ir normų pojūtį. Amoralioje aplinkoje pernelyg ilgai užsibūti rizikinga bet kam – moralė yra socialinis fenomenas, ji apskritai yra neįmanoma be socialumo, todėl ten, kur nesilaikoma normų, jos ilgainiui pradeda nieko nebereikšti ne tik aplinkai, bet ir jų besilaikančiajam.
Kita vertus, tokia situacija nepadeda susikonstruoti aiškios politinės tapatybės – jei ir esi padoresnis bei lojalesnis savo valstybei, tai dar nereiškia, kad visa tai kažkaip susiję su tavo partijos politine programa, bendrosios politinės kultūros lygiu ar analitiniu pajėgumu.
Juolab kad nūdienos Lietuvos konservatoriai daugeliu požiūrių yra toks pat partinis-programinis kokteilis, kaip ir kitos Lietuvos politinės partijos. Sudėtinės dalys tos pačios (pradedant laisve ir pagarba nuosavybės šventumui bei neliečiamybei ir baigiant socialinėmis garantijomis, rūpyba, lygybe ir stipria valstybe), tik gal konsistencija kiek skiriasi.
Ar konservatoriai turi alternatyvą esamai padėčiai?
Nelengva pasakyti, ar konservatoriai tikrai turi kokių nors alternatyvų esamai padėčiai. Kaip minėta, mūsų konservatorių ideologinė ir partinė tapatybė yra itin neaiški būtent dėl to, kad jie iš esmės yra patriotų ir „labiau lietuvių“ partija. Be to, ši partija kartais persiima įkyriomis ir neproduktyviomis idėjomis, kurių nenuveja net jai simpatizuojančių analitikų ir šiaip gero linkinčių žmonių perspėjimai.
Šitas keistas užsifiksavimas ties neproduktyviais ir savo politine svarba aiškiai antraeiliais sumanymais byloja apie partijos nepasirengimą greitiems ir ryžtingiems veiksmams. Atrodo, kad jai tiesiog patinka būti geresnei už kitas – ką gi, buvimas amžinoje opozicijoje tam teikia geras galimybes.
„Tai puiku, bet tai ne karas“, kaip sakė vienas prancūzų generolas apie išoriškai įspūdingą, bet jokia disciplina, logika ar aukštesniu organizacijos lygiu nepasižymėjusį mūšį. Patriotizmas ir stipri lietuviška tapatybė yra nuostabūs ir mūsų cinišku laikmečiu itin svarbūs dalykai, bet vien jie nesukurs aiškios politinės konservatorių tapatybės ar juolab nuoseklios orientacijos sistemos.
Tad tebelieka neatsakyta į klausimą, o ką gi „konservuoja“ Lietuvos konservatoriai ir koks jų istorinės atminties horizontas? Negi konservuosi sovietmetį? Tikrai ne. Gal tada smetoninės Lietuvos tautininkus? Nepalyginamai geriau, bet taip pat abejotina.
Štai ir čia peršasi mintis, kad gerokai prasmingiau būtų konservuoti barokinės Lietuvos, t.y. abiejų tautų respublikos, politinės sąmonės ir kultūros dalykus, kuriuos šiandien gali atpažinti ne tik kiti europiečiai, bet ir mūsų visuomenė – Europos religinių karų epochoje religinę toleranciją įteisinusį statutą, kad ir bajorišką, bet savo turiniu labai brandžią demokratiją, pilietines dorybes ir patriotizmą.
Ar ne geriau daryti tą, apie ką šiandien rašo ir kalba Darius Kuolys, siūlantis iš naujo atrasti bei apibrėžti politinę lietuvių tautą ir dar kartą įprasminti savo respubliką kaip didįjį lietuvių tautos projektą?
Kitaip tariant, konservatoriai turėtų labiau pasikliauti tuo, kas slypi ne nūdienos politikų galvose, o pačioje Lietuvos istorijoje. Ne užsiiminėti socialine inžinerija ar vienadieniais ėjimais, o sukritikuoti nevykusią politinę dabartį iš sėkmingos praeities perspektyvos ir sykiu dar kartą atrasti šią praeitį, įtikinant tautą, kad jai kažkada pakako išminties ir brandumo šitą padaryti – štai tikro konservatoriaus vertas uždavinys.
