Nyderlandų Karalystę neseniai sukrėtė olandų žurnalisto, komentatoriaus ir kino menininko Theo van Gogho nužudymas Amsterdame vidury baltos dienos. Nyderlandų Karalystė, kurią visi paprastai vadina didžiausio jos regiono Olandijos vardu, nuo XVI a. Europoje ir visame pasaulyje garsėjo savo didinga laisvės ir religinės bei politinės tolerancijos tradicija. Kas gi įvyko šalyje, kurią daugelis Europoje laiko pačia atviriausia ir mažiausiai priešiška svetimtaučiams?
Laisvės ir tolerancijos tradicija
XVI a. Olandijoje buvo uždrausta persekiota kitamanius ir kitaminčius. Tai pirmoji šalis Europoje, kurioje teologai taikingose, nors ir įtampos kupinose diskusijose susitarė dėl to, kad negalima persekioti žmonių dėl jų tikėjimo. XVI a. Olandija pirmoji Europoje uždraudė deginti raganas, eretikus, žydus ir homoseksualus (priminsiu, kad Lietuvoje raganos dar buvo deginamos XVIII a., o Ispanijoje – ir XIX a. pradžioje).
Kita vertus, ne viskas Olandijoje buvo toleruojama – vienu metu buvo draudžiama atlikti katalikiškas apeigas, manant, jog katalikų bažnyčia kitatikių ir eretikų persekiojimu bei žudymu sunkiai nusikalto šaliai ir visuomenei. Tiesa, į šį draudimą buvo žiūrima pro pirštus – nepaisant priešiškumo katalikybei, represijomis ir smurtu Ispanijos mėgintai diegti Olandijoje, niekas nepersekiojo katalikų dvasininkijos kalvinistinėje ir iš Ispanijos jungo išsivadavusioje Olandijoje. Slapta, per daug nesiafišuojant, vyko ir katalikiškos pamaldos, ir katalikų susitikimai (neatsitiktinai aukšto Harlemo katalikų dvasininko portretą yra nutapęs didis olandų tapytojas Fransas Halsas).
Nebuvo toleruojamas ir atviras ateizmas. XVII a. Roterdame miesto tėvų stipendiją gavęs prancūzų filosofas Pierre’as Bayle’is, savo idėjomis itin nusipelnęs tolerancijos principo ir praktikos gimimui, buvo apkaltintas ateizmu ir prarado stipendiją be miesto palankumą. Tad tolerancija ribas turėjo ir Olandijoje, šiaip jau pilnoje sektų, kurių narius persekiojo ir žudė Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse. Čia buvo palikti ramybėje ir taikoje ne tik prancūzų hugenotai, bet ir tokios sektos kaip jansenistai ar socinistai – o juk pastarąsias tiesiog medžiojo kitose šalyse.
XVII a. Olandijoje gyveno ir ja žavėjosi anglų filosofas Johnas Locke’as, parašęs savo garsią esė apie toleranciją. O tame pačiame amžiuje į jėzuitų nemalonę patekęs, iš Prancūzijos išvykti turėjęs ir į Olandiją gyventi atsikėlęs didis prancūzų filosofas René Descartes’as yra pasakęs, jog jei pasaulyje apskritai egzistuoja toks dalykas kaip laisvė, tai ji egzistuoja Olandijoje.
O XVIII a. Amsterdame buvo spausdinamos kitų šalių katalikų bažnyčios arba politinės cenzūros uždraustos knygos – jų tarpe ir prancūzų rašytojo bei filosofo Voltaire’o filosofinės apysakos, negailestingai išjuokusios ano meto Prancūzijos dvasininkiją ir aristokratiją.
O šiandien Olandija garsėja tuo, kad įteisino tai, kam nesiryžta nė viena kita šalis Vakarų pasaulyje – lengvų narkotikų rūkymą, prostituciją ir eutanaziją. Palieku patiems skaitytojams spręsti, ar tai Sodoma ir Gomora, ar išmintis ir pagarba visiems žmogaus laisvės aspektams.
Tik primenu maloniems skaitytojams, jog kalba eina apie šalį, turinčią beveik penkių šimtų metų gyvenimo laisvėje ir tolerantiškoje atmosferoje patirtį – šiuo požiūriu su Olandija galima lyginti nebent Angliją (ir tai su išlygomis). Laisvės ribų egzaminas, kurį iki šiol gan sėkmingai išlaiko olandai, turbūt iš proto išvestų ir demoralizuotų bet kurią kitą šalį.
Mirtis už islamo įžeidimą
Theo van Goghas, genialaus XIX a. olandų tapytojo Vincento van Gogho vaikaitis (beje, ir pavadintas Vincento brolio vardu), kaip byloja olandų žurnalistai, anaiptol nebuvo angelas. Sako, kad jo būta ne tik provokatyvaus, bet pikto, nemaloniai sarkastiško, iš kitataučių atvirai besityčiojusio žmogaus. Jo būta ne tik aršaus antisemito, bet ir apskritai ksenofobo, niekinusio ne iš Vakarų šalių kilusius, o ypač – islamo žmones, kuriuos jis vadino niekinančiu „ožiakrušių“ (anglų k. – the goatfuckers) žodžiu. Su panieka jis rašė ir apie visus giliai tikinčius žmones bei jų religinius jausmus. Tad nors pro mortuis aut bene aut nihil, Theo van Gogho, švelniai tariant, niekaip nepavadinsi tolerancijos ir pagarbos žmonėms įsikūnijimu.
Dar daugiau, kai per šalį persirito neseniai nužudyto populisto Pimo Fortuyino politinio kilimo banga, Theo van Goghas aistringai palaikė jo idėjas ir ragino balsuoti už jį. O idėjos buvo paprastos – buvęs filosofijos dėstytojas ir įsitikinęs marksistas iš Groningeno, vėliau netekęs akademinio darbo Roterdame už savo nepakankamą mokslinį aktyvumą ir menkus pasiekimus, ragino keisti visą Olandijos įstatymdavystę, kad būtų sustabdytas imigracijos srautas ir kad gyventi bei dirbti šalyje būtų leista tik Vakarų Europos šalių gyventojams. Ką gi, tai įspūdingas ideologinis ir vertybinis salto mortale, kuris nemažai pasako apie mūsų laikmečio neapykantos formas – jos nesunkiai susisiekia ir gali kuo puikiausiai pakeisti viena kitą.
Kita vertus, Fortuyinas neslėpė savo homoseksualumo (tai retas atvejis dešiniųjų politikų tarpe – paprastai homoseksualių žmonių laisvę ir orumą Vakaruose stoja ginti kairieji) ir atvirai kalbėjo, jog netolerantiškos ir, jo žodžiais tariant, atsilikusios, Vakarų ir laisvės iš pačių savo gelmių nekenčiančios islamo kultūros įsigalėjimas Olandijoje grėstų tokiems kaip jis pats – sekuliaristams, nonkonformistams, gėjams ir visiems kitiems laisviems žmonėms. Ironiška, kad Fortuyinas buvo nužudytas kažkokio ideologinio pamišėlio – gyvūnų teisių gynėjo, aiškinusio savo poelgį tuo, jog jis negalėjo ramiai žiūrėti, kaip Fortuyinas tyčiojasi iš islamo žmonių ir verčia juos atpirkimo ožiais.
Kad ir kaip būtų, nei Fortuyino, nei Theo van Gogho nužudymas niekaip negali būti pateisintas. Juolab kad Theo van Goghą nužudė ne tik ar ne tiek už jo nuomones bei vartojamą žodyną, o visų pirma už jo 20 minučių trukmės filmą „Atsidavimas“ (beje, tai žodžio „islamas“ tiesioginė reikšmė). Filme buvo vaizduojamas moterų beteisiškumas ir pažeminimas musulmonų šalyse – ant moters kūno buvo rašomos ištraukos iš Korano.
Šį filmą kartu su Theo van Goghu kūrė emigrantė iš Somalio Ayaan Hirsi Ali, šiandien tapusi vieša figūra Olandijoje – žinoma žurnaliste ir politike, rėmusia Pimą Fortuyiną. Beje, tai ne tik labai graži, didelį įspūdį rinkėjams daranti, bet ir savo priešiškumo moterį žeminančiam islamui neslepianti moteris.
O nužudė Theo van Goghą brutaliai ir baisiai, vidury baltos dienos, važiuojantį dviračiu Amsterdame. Jis buvo nušautas, o po to jam buvo mėginta nupjauti galvą. Visą šitą kerštą įvykdė jaunas, 26 metų emigrantas iš Maroko, puikiai kalbantis olandiškai, gerai gyvenantis, suradęs saugumą ir laimę Olandijoje, sėkmingai integravęsis į olandų visuomenę.
Jau anksčiau priėmęs radikalią islamo interpretaciją, šis jaunas žmogus nusprendė, kad islamą brutaliai įžeidęs žurnalistas ir menininkas neturi teisės gyventi. Suėmusi jį policija surado ir laišką, kuriame buvo grasinama susidoroti su visais Olandijos žydais ir panašiai galvojančiais kaip Theo van Goghas.
Mito pabaiga?
Daug kas Europoje mano, jog olandų tolerancijos mitui atėjo pabaiga. Ne pačiai laisvei ir tolerancijai, žinoma, o veikiau įtikėjimui, jog pasaulietiška ir atvira olandų kultūra gali taikiai koegzistuoti su bet kokia kita kultūra ar religija. Iš tikrųjų per Olandiją jau ritasi keršto ir neapykantos banga – deginamos mečetės, o apie musulmonus vis atviriau, atmetus visą politinį korektiškumą, kalbama kaip apie vidaus priešą ir penktąją koloną.
Ar tik tai nėra naujos neapykantos bangos protrūkio pradžia Europoje, taip nuožmiai kritikuojančioje JAV už jų politiką islamo šalių atžvilgiu? Ar daugelio procesų smaigaly per amžius buvusi ir modernybės pioniere laikytina maža (už Lietuvą teritoriškai mažesnė), bet savo kultūra ir laisve didinga šalis nepranašauja negerų permainų pradžios Europoje?
Be jokios abejonės, už pažiūras ar žodžius žudyti žmogų yra barbarybė, su kuria niekada nesitaikys visas civilizuotas pasaulis. Bet tragedija būtų ir atvira panieka bei priešiškumas visiems musulmonams vien už tai, kad jų tarpe yra fanatikų.
Save ir kitus doktrinos įrankiais verčiančių fanatikų, ideologinių pamišėlių ir religijomis ar žmonijos išgelbėjimo ideologijomis besimaskuojančių neapykantos grupių yra visame pasaulyje. Nestinga jų ir Europoje – tiek barbarų krikščionių kaukėmis, tiek į moralinį provincializmą ir kultūrinę mažaraštystę nuslystančių sekuliaristų tarpe. Kas jau kas, o Europa po XX a. šitą puikiai žino.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
