Karikatūrų karas ar civilizacijų karas?
Per pasaulį persiritęs karikatūrų skandalas daugelį komentatorių privertė atiduoti pagarbą Harvardo universiteto profesoriui Samueliui Huntingtonui (Samueliui Hantingtonui), sukūrusiam civilizacijų karo koncepciją. Vienu iš pagrindinių šaltojo karo ideologų laikomas S. Hantingtonas spėjo, kad religija įkvėps būsimus antimodernistinius, antivakarietiškus ir antidemokratinius sąjūdžius, kurie ves prie naujųjų skiriamųjų linijų, o gal ir bedugnių atsiradimo tarptautinėje politikoje.
Ar tikrai karikatūrų karas byloja apie Vakarų ir islamo civilizacijų karą? Manau, kad tai stipriai supaprastintas aiškinimas. Grynieji dogmos, tikėjimo, teologinės interpretacijos ir religijų karai XXI amžiuje yra fikcija. Ką mes regime dabar musulmoniškose šalyse, yra veikiau dar vienas įrodymas, kad tai – modernizacijos ir globalizacijos sukeltas šokas, kurį vis stipriau patiria islamo pasaulis.
Paprastai šnekant, nereformuotas ir nemodernizuotas islamas vis dažniau įrodo, kad yra sunkiai sutaikomas su modernybės išplėtotomis politinio ir moralinio jautrumo formomis. Didinga religija ir už jos slypinti ilgaamžė dvasinė tradicija šiandien skausmingai konfrontuoja su moderniuoju pasauliu, kuris jai daugeliu aspektų atrodo esąs blogio įsikūnijimas.
Ar įmanomas civilizacijų dialogas?
Iškart pasakysiu, kad nesu civilizacijų dialogo perspektyvos pesimistas. Bet nepagrįstą ir naivų optimizmą taip pat norisi išsklaidyti. Visų pirma dialogas nereiškia nuolaidžiavimo ir kalbėjimo vienos pusės primesta kalba. Dialogui reikia abipusiškumo ir pretenzijų į absoliučią tiesą išsižadėjimo, lygiai kaip tolerancijai būtinas klaidos galimybės ir žmogaus netobulumo ir nepakankamumo pripažinimas.
Religijų sferoje civilizacijų dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas. Neabejoju, kad islamo ir krikščionybės dialogas gali būti gilus ir produktyvus – neatmetu galimybės, kad ir prie jų prisijungus judaizmui įvyktų visų trijų Abraomo religijų polilogas. Tiesa, nesu įsitikinęs islamo atvirumu neteistinėms religijoms – budizmui, taoizmui ir sintoizmui, bet, kartoju, visų trijų monoteistinių religijų atsivėrimo viena kitai galimybe neabejoju.
Šiaip ar taip, leidžiu sau suabejoti islamo ir vakarietiškos modernybės dialogo galimybėmis. Sekuliarizuota visuomenė ir kultūra net ir moderuotam islamui neatrodytų tinkama civilizacinio dialogo partnerė. Čia jau veriasi praraja tarp tikratikių bendruomenės, vadinamosios Umma, ir liberaliosios demokratijos šerdimi laikytinos vakarietiškos pilietinės visuomenės, kurią vienija ne bendra klaida, dogma ar interpretacija, o pliuralizmas, atvirumas ir kiekvieno individo orumo saugojimas.
Vidurio Europos tyrinėtojas, filosofas ir antropologas Ernestas Gellneris (Ernestas Gelneris) Umma principą net apibendrino iki kiekvienos ideokratijos – santvarkos, kuri nepalieka ramybėje nė vieno žmogaus gyvenimo aspekto ir reglamentuoja visą individo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Gellneris kalbėjo ne tik apie musulmonišką Umma, bet ir apie marksistinę bei komunistinę Umma.
Vienas iš pačių garsiausių islamo tyrinėtojų Vakaruose Bernardas Lewisas (Bernardas Liuisas) į Umma žvelgė neutraliau, ją apibūdindamas tiesiog kaip organišką bendruomenę – beje, nebūtinai musulmonų. Kita vertus, musulmonų pasaulyje nuo senovės yra gerbiami dalykai, be kurių mes neįsivaizduojame moderniųjų Vakarų – nuosavybė, kontraktai ir teisė. Tad galima ramiai ir subalansuotai žvelgti į islamo iššūkius Vakarams, atsispiriant kolektyvinei isterijai ir nesigriebiant stiprios frazeologijos bei apokaliptinių vaizdinių.
Beje, civilizaciniams pesimistams šioje vietoje būtų pravartu prisiminti kitus idėjų ir politinių laikysenų kompleksus, kurie ilgai buvo laikomi iš esmės nesuderinami su Vakarų civilizacijos pagrindais (skeptišku protu, religine ir ideologine sekuliarizacija, politine laisve, individualizmu). Japonų ideologija kokutai arba XIX a. „rusiškoji idėja“ ilgai buvo laikomos nesutaikomomis su vakarietiška modernybe. Kaip matome, jos nesutrukdė Japonijai ir Rusijai perimti moderniojo vakarietiško gyvenimo formų (nors abi šalys ir nevirto Vakarais).
Kodėl islamo žmonės anksčiau ar vėliau neturėtų perimti moderniojo gyvenimo formų, sykiu nevirsdami Vakarais ir išlaikydami savo tikėjimą ir tapatybę? Ar pačios Europos kelias į modernybę nebuvo dramatiškas ir tragiškas, pareikalavęs kraujo marių, kitatikių žudymo, giljotinos, revoliucijų ir pasaulinių karų?
Modernybės dramos
Kuo labiau modernizuojasi musulmoniškos šalys, tuo labiau jų galimos sekuliarizacijos ir sparčiai besidauginančio vakarietiško individualizmo kultūrinio viruso bijo jas valdantys politiniai režimai. Geriausias būdas diskredituoti modernybę – tai suprimityvinti ją ir vaizduoti kaip iš išorės primestą, savajai šaliai svetimą, destruktyvią, demoralizuojančią jėgą, sykiu skelbiant tariamą grėsmę tikrajai socialinei ir moralinei tvarkai, tradicijai, tikėjimui ir organiniam bendruomenės solidarumui.
Islamo šalys kaip niekas kitas atveria vakarietiškos modernybės ir jai oponuojančios antimodernybės, arba kitokios modernybės versijos, besimaskuojančios religinio fundamentalizmo ar tradicionalizmo kaukėmis, dramas – ortodoksijos ir revizionizmo, dogmos ir reformos, tradicijos ir racionalumo, autoriteto ir lojalumo, tikėjimo ir skeptiško proto dramas.
Nepamirškime, kad Irano revoliucija, privedusi prie teokratijos įteisinimo ir islamiškos respublikos sukūrimo Irane, įvyko kaip atsakas į provakarietišką Irano šacho Mohammado Reza Shah Pahlevi (Mohamedo Rezos Pahlevi) režimą. Pahlevi režimas buvo plonas luobelis, po kuriuo slypėjo permainų išsiilgusi ir šacho režimo korupcija bei autokratija besibodėjusi visuomenė.
Šiandien situacija Irane yra stipriai pakitusi. Viskas yra veikiau priešingai – šalį valdantys mulos ir nuosaikų, intelektualų buvusį šalies prezidentą Mohammadą Khatami (Mohamedą Chatamį) pakeitęs fanatikas Mahmoudas Ahmedinejadas (Mahmudas Ahmedinežadas) šiandien yra tas luobelis, po kuriuo slypi režimo nekenčianti ir laisvės išsiilgusi Irano visuomenė.
Kitose musulmoniškose šalyse po plonu provakarietiškumo luobeliu glūdi masyvūs neapykantos ir priešiškumo Vakarams bei modernybei pamatai. Karališkoji šeima, valdanti Saudo Arabiją ir jos naftos išteklius, tikrai neišliks per ateinančius du dešimtmečius ir vidinis atsakas į jos politiką gali būti islamiškos respublikos sukūrimas, lydimas radikalios Saudo Arabijos islamo versijos išpažinėjams – vahabitams – būdingos intensyvios neapykantos Vakarams ir vakarietiškai modernybei.
Tą patį galima pasakyti apie Pakistaną – pakaktų islamo radikalams šioje branduolinėje valstybėje paimti valdžią ir nuversti arba nužudyti JAV sąjungininką, niekieno neišrinktą ir ginklu valdžią užgrobusį šalies prezidentą generolą Pervezą Musharaffą (Pervezą Mušarafą), ir Pakistanas iš Vakarų sąjungininko per naktį virstų priešu.
Skirtingi modernybės scenarijai
Klaidinga manyti, kad islamas yra paprasčiausiai archajiškas balsas, ginantis tradiciją ir tikėjimą nuo Vakarų moralinio reliatyvizmo ir vertybinio nihilizmo. Teoriškai ir ideologiškai islamas tikrai nekonfrontuoja nei su krikščionybe, nei su judaizmu – priešingai, jis turi daug gilesnę tolerancijos dviem jam giminingoms Abraomo religijoms tradiciją, nei judaizmas ir krikščionybė.
Praktikoje tai anaiptol nereiškia, kad musulmoniškose šalyse gerai elgiamasi su kitatikiais – pakanka prisiminti Egipto krikščionių koptų padėtį ir apskritai krikščionių situaciją daugelyje musulmoniškų šalių. Bet tai veikiau politinė priespauda, kurios kaltė krinta ne ant paties islamo, o ant atsilikusios ir žemos politinės kultūros.
Islamas Vakaruose nebėra tradicionalizmas – didžiausia klaida būtų vaizduoti islamistų kovą su moderniaisiais Vakarais kaip tradicijos ir modernybės susidūrimą. Šiandien musulmoniški simboliai ir net paprasčiausi drabužiai tampa politinės ir ideologinės mobilizacijos ženklais, o ne pagarba vietinei tradicijai ar duokle tautiniam sentimentui. Kovingas ir daugiakultūris islamo pasaulis atstovauja (deja, neretai iškreiptai, peraugdamas į klerofašizmą, beveik niekuo nesiskiriantį nuo pasaulietinio totalitarizmo) alternatyviai modernybės versijai – ne sekuliariajai, religijos rimtai netraktuojančiai, o religingai ir desekuliarizacijos sėklą sėjančiai modernybei.
Beje, tuo islamizmas primena krikščionišką fundamentalizmą JAV – belieka tik stebėtis, kaip šitie, kaip sako amerikiečiai, broliai po vienu kailiu šiandien tapo žūtbūtiniais priešais. Islamizmo logikai gerokai atgrasesnė turėtų būti beveik totaliai nereliginga Europa (išskyrus Lenkiją, Airiją ir gal dar Italiją), o ne dievobaiminga Amerika. Beje, neatmetu galimybės, kad mes dar išvysime pačių keisčiausių metamorfozių – fanatizmas tuo ir ypatingas, kad lengvai kaitalioja meilės ir neapykantos objektus.
Mes matysime dviejų modernybės versijų kovą, o ne tradicijos susidūrimą su moderniuoju pasauliu.
Terorizmo ištakos ir karas svetimomis rankomis
Politinė tikrovė yra tokia, kad žema daugelio arabų ir kitų musulmoniškų šalių politinė kultūra leido ir Vakarams (visų pirma JAV), ir ypač buvusiai Sovietų Sąjungai nesunkiai manipuliuoti bei naudotis jomis kaip šantažo ir teroro priemonėmis šaltojo karo epochoje. Turbūt nereikia skaitytojams priminti fakto, kad tą patį Artimųjų Rytų terorizmą ne tik skatino, bet ir technologiškai bei finansiškai ramstė Kremlius ir KGB. Palestinos išsivadavimo organizacijos elitas studijavo ir politinei kovai buvo ruošiamas ne kur kitur, o Maskvoje.
Buvęs PLO ir sąjūdžio „Fatah“ vadas Yasseras Arafatas (Jaseras Arafatas) laisvai kalbėjo rusiškai ir nuolat važinėjo į Maskvą pas sovietinius lyderius. Ir jį pakeitęs nuosaikesnis Mahmoudas Abbasas (Mahmudas Abasas), dar vadinamas Abu Mazenu, taip pat ne tik studijavo, bet ir daktaro disertaciją apgynė Maskvoje. Beje, jis yra „moksliškai“ įrodinėjęs, kad per holokaustą žuvo tik vienas milijonas žydų, o šeši milijonai aukų tėra žydų pramanas.
Arabų terorizmo istorija yra neatsiejama šaltojo karo istorijos dalis. Ir apskritai musulmoniška korta tapo itin svarbi, JAV ir Sovietų Sąjungai perėjus nuo ideologinės kovos iki netiesioginio politinio karo – karo svetimomis rankomis. Juk akivaizdu, kad JAV apginkluoto Izraelio ir arabų šalių arba teroristų grupuočių, naudojusių Sovietų Sąjungos (o vėliau ir Rusijos) ginkluotę, kovos, lygiai kaip ir Persijos įlankos karas, buvo netiesioginis ir per kitas šalis bei jėgas kariaujamas JAV ir Sovietų Sąjungos karas.
Karikatūros ir neapykanta
Ar reikėjo įžeisti musulmonų religinius jausmus piešiant pranašo Mahometo karikatūras? Žinoma, ne. Tai tiesiog protu nesuvokiama kvailystė, už kurios greičiausiai slypi gerai suplanuota politinė provokacija. Viena vertus, abejonių nekelia, kad tai Danijos radikaliųjų musulmonų kerštas šiai šaliai ir jos vyriausybei už dėmesio nekreipimą į ankstesniuosius jų skundus dėl Danijos spaudoje pasirodžiusių karikatūrų. Kita vertus, visa tai nebūtų peraugę į tokią kolektyvinę isteriją ir smurto protrūkį, jei ne pačių arabų ir kai kurių kitų musulmoniškų šalių vyriausybių veiksmai. Gali būti, kad čia veikė ir Rusija, kuri nuo seno meistriškai naudojasi islamo korta savo geopolitikose žaidimuose.
Neabejotina, kad žmonių jausmais musulmoniškose šalyse buvo ir yra manipuliuojama. Mums tai kažkas pažįstama. Prisiminkime antivakarietiškas demonstracijas ir kovai už taiką (t.y. pasiruošimui kariauti su JAV) skirtas manifestacijas buvusioje Sovietų Sąjungoje ir suprasime, kaip lengvai ir meistriškai antidemokratinis režimas žmonių bejėgiškumą ir kančią dėl sužlugdyto jų orumo kanalizuoja į neapykantą režimo priešui, t.y. oficialiai įteisintam, sekuliarizuotam šėtonui – abiem atvejais besimaskuojančiam kaip JAV ir Izraelis. Visa tai gerokai primena George’o Orwello (Džordžo Orvelo) „1984-uosiuose“ aprašytąsias neapykantos dviminutes – organizuotas kolektyvines isterijas, per kurias leidžiama išsivalyti nuo frustracijos ir kančią pervesti į neapykantą Okeanijos ir Didžiojo Brolio priešams.
Sykiu būtina pažymėti, kad antisemitinės karikatūros arabų šalių spaudoje jų visuomenių nešokiruoja. O juk ten būta ir esama baisių dalykų – šiose šalyse nuo seno ir nuolatos cirkuliuoja iš nacistinės Vokietijos laikraščio „Der Stürmer“ perimtos karikatūros. Ypač populiari buvo ir tebėra karikatūra, vaizduojanti didžiulę gyvatę žydo galva, ryjančią žemės rutulį. Tad karikatūros stipriai veikia ten, kur esama daug organizuoto pykčio ir neapykantos. Iš šitos klaikios operos ataidi ir Irano žurnalistų arija apie karikatūrų konkursą holokausto tema.
O alternatyva yra tik viena – atskirti žmones nuo antihumaniškų režimų ir gerbti jų orumą. Jei Vakarai būtų supainioję sovietinį režimą su nuo jo kentėjusiais ir slapta jo nekentusiais žmonėmis, t.y. jei jie būtų pradėję nekęsti visų sovietinių žmonių ir savo retorikomis bei demonstratyvia panieka būtų juose nužudę viltį, Sovietų Sąjunga tikrai nebūtų taip lengvai sužlugusi. Karas arba neapykanta ir panieka iš Vakarų galėjo tik papildomai fanatizuoti žmones ir nukreipti juos ne prieš tikrą, o sufabrikuotą priešą. Šitą Vakarams ir mums verta prisiminti.
Mes privalome atskirti žmones ir jų religinius jausmus nuo jais manipuliuojančių režimų, jei nenorime nuslysti į visų karą prieš visus. Lygiai kaip turime atsispirti pagundai suvedinėti sąskaitas su pačių Vakarų kvailystėmis – politiniu korektiškumu ir visokiais kultūriniais bei ideologiniais tabu – žemindami musulmonus. Sykiu mes privalome tvirtai laikytis pozicijos ir nepaliaujamai kartoti ją musulmonams, kad žudyti žmones už žodžius ir nuomones yra barbarybė, su kuria susitaikius XXI a. pasaulis pavirstų pragaru.
