Tamsioji futbolo pusė
Futbolo rungtynių rezultatų neišprotausi ir nenumatysi. Prasčiau žaidžianti komanda gali laimėti rungtynes prieš akivaizdų favoritą ir net didelę žaidybinę persvarą turinčią komandą. Kita vertus, pergalės pasiekimo logika anaiptol ne visada sutampa su minties, taktikos ir technikos lygiu bei branda. Ką tik pasibaigęs pasaulio čempionatas šitą elementarią tiesą mums dar kartą priminė.
Futbolui visada gresia jo tamsioji pusė – teisėjų tendencingumas, fatališkas teisėjavimo lygio atsilikimas nuo paties žaidimo lygio, pagaliau ir korupcija, kuri yra sunki futbolo liga. Bet ne mažiau futbolui pavojinga ir destrukcija, rasinės ir tautinės neapykantos bei politinių aistrų perkėlimas į jį.
Sykiu simptomiškas esti ir dažnas paties futbolo grožio nuvertinimas, liguistai užsifiksuojant ties siekiamu rezultatu ir jį mechaniškai siejant tik su savo valstybės pergalėmis. Ar nevertėtų dažniau prisiminti futbolo stebuklą kuriančius žaidėjus, komandas ir trenerius, užuot visą futbolą siejant tik su politinėmis realijomis?
Deja, nemažos dalies futbolo sirgalių destruktyvus elgesys ir jo tiesioginės sąsajos su neapykantos grupėmis yra viena iš didžiausių grėsmių, šiuo metu kylančių futbolui – ypač Europoje. Bet apie tai, lygiai kaip ir apie neseniai pasibaigusį pasaulio čempionatą su visomis jo batalijomis, dramomis ir kontroversijomis – kiek vėliau.
Futbolo estetika
Futbolo estetika yra tokia kerinti ir turtinga, kad kartais neįgyvendintos galimybės ar šalutiniai įvarčio komponentai mums ilgiau įsimena ir užvaldo mūsų vaizduotę nei patys baigiamieji smūgiai ir įvarčiai. Neįmanoma užmiršti Michelio Platini tolimų perdavimų, lygiai kaip neįmanoma palaidoti savo atmintyje Belgijos rinktinės vartininko Jeano Marie Pfaffo sąveikos su savo gynėjais bei jo šuolių perimant skersuotus kamuolius.
Prisimenant Olandijos rinktinės puolėjo Deniso Bergkampo įvartį, įmuštą į Argentinos rinktinės vartus 1998 metų pasaulio futbolo čempionate, norisi paklausti – kas ten buvo esminga? Atrodytų, visų pirma virtuoziškas D. Bergkampo driblingas, kuris padėjo jam apgaulingu judesiu suklaidinti argentiniečių gynėją, net nesupratusį, ką toliau darys olandų puolėjas.
Toliau sektų pats užburiantis įvartis, pasiektas meistriškai smūgiuojant išorine pėdos puse į “devyniukę”. Tai tiesa. Bet juk viso to nebūtų buvę, jei ne 60 metrų nuskriejęs ir D. Bergkampui tiesiai ant kojos nusileidęs kamuolys, kurį, žaibiškai įvertinęs situaciją ir per dalį sekundės atsidengusį D. Bergkampą pamatęs, jam perdavė Frankas de Boeras.
Futbolo paslaptys
Tai detalės, bet juk už jas mes ir mylime futbolą. Už viską labiausiai įvarčius brangina tik azartiniai lošėjai arba paprasčiausi aistruoliai, kuriems reikia erdvės savosioms aistroms išlieti. Bet tikras futbolo gerbėjas visada tylia ir pasiaukojama meile mylės futbolo grožį bei minės nerealizuotas galimybes, gražius epizodus ir kūrybingas pastangas.
Nes visa tai yra galimybės erdvė, o ne fakto ar norimo rezultato preliudija. Neretai gražiausia futbole yra tai, kas iki galo nerealizuojama ir kas nesibaigia pergale ar masiniu šėlsmu. Gražiam epizodui reikalingi mažų mažiausiai du sporto aktoriai – vienas su kitu kovojantys gynėjas ir puolėjas, puolėjas ir vartininkas, puolėjas ir saugas.
Reikalingas ne tik atlikimas, bet ir kontratlikimas. Gražus įvartis krenta ne tada, kada nieko nesupratęs arba rikošeto suklaidintas vartininkas pasimetęs stovi vartuose, o tada, kada jis savo pasiaukojamu šuoliu mėgina gelbėti komandą nuo įvarčio ir kada mes iki paskutinės sekundės dalies net nenujaučiame, ar kris įvartis, ar ne. Mažiausiai dviejų lygiaverčių galimybių susidūrimas ir šio susidūrimo dramatizmas kuria kiekvienos futbolo rungtynių akimirkos intensyvumą bei nenuspėjamumą.
Tad futbolo grožis slypi ne tik jo raiškos formų įvairovėje, bet ir galimybių gausoje. Joks žinovas niekada negalės iki galo tiksliai prognozuoti pavienių žaidimo epizodų baigties. Futbole daug ką lemia ne tik protas ir analitiškumas (nors lemia jie labai daug – drąsiai teigčiau, jog futbolas yra pati inteligentiškiausia ir rafinuočiausia komandinio sporto šaka), bet ir paprasčiausias atsitiktinumas, sėkmė ar netikėtumas.
Lemia ir intuicija, kurios niekada iki galo nepaaiškinsi vien žinojimu ir patirtimi. Kodėl vokiečių puolėjas Gerdas Mülleris ar austrų snaiperis Hansas Kranklis atsidurdavo būtent ten, kur nuo gynėjo arba vartininko atšokdavo kamuolys?
Jei futbolą būtų galima paaiškinti vien racionaliais pasirinkimais ir apgalvotais veiksmais, jis nustotų savo paslapties ir žavesio. Futbolas yra be galo intuityvus, nes didelę teritoriją privalo įvaldyti palyginus nedaug žaidėjų – ne tik techniškai, bet ir estetiškai.
Futbolas – karo pakaitalas?
Jau ne vieno komentatoriaus buvo visiškai teisingai pastebėta, kad futbolas yra simbolinis karo pakaitalas – komandos veikia kaip nacionalinių valstybių simboliniai pakaitalai su vėliavomis, kariuomenėmis ir net propaganda. Kita vertus, galima tik džiaugtis, kai šalys ne kariauja, o žaidžia futbolą. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad futbolo dėka istorinio ir kolektyvinio sentimento mobilizacija įvyksta žaibiškai.
Kai tik žaidžia Anglija ir Vokietija, visa Anglijos bulvarinė spauda užtvindyta įvairiausių aliuzijų į Antrąjį pasaulinį karą. Būtinai karikatūrose arba reklaminiuose klipuose praskrenda lėktuvas su anglų ženklais, kuris, užuot mėtęs bombas, ant Vokietijos miestų mėto kamuolius ir tokiu būdu juos „subombarduoja“, o Vokietijos sportininkai vaizduojami su nacių šalmais.
Kai 1998 pasaulio čempionate Prancūzijoje Argentina pasiekė pergalę prieš Angliją pasigirdo balsų – „tai jums už Folklendų salas“ – visi prisiminė Folklendų karinį konfliktą. Po to seka grandininė reakcija – anglai turi atsikeršyti.
O kai žaidžia Olandijos ir Vokietijos komandos, išorinis sluoksnis yra akivaizdus – abi komandos yra puikios, garsios ir turinčios savų sportinių sąskaitų. Tačiau netrunka įsijungti ir politinis sluoksnis. Olandų sirgaliai neretai brutaliai įžeidinėja vokiečius ir primena jiems Vokietijos nacistinę praeitį.
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija sunaikino Roterdamo miestą. Olandai vėliau atstatė nuo žemės paviršiaus visiškai nušluotą miestą. Nesunku įsivaizduoti, kas vyksta, kai Vokietijos rinktinė atvyksta žaisti draugiškų arba oficialių rungtynių į Roterdamą. Kiekvieną kartą viskas pri(si)menama – juk futbolo rungtynės yra simbolinio revanšo aktas.
Tad futbolas kiekvieną kartą aktualizuoja istorinę sąmonę. Netgi tie, kurie istorijos neišmano ir ja nesidomi – ir jie futbolo dėka šį tą sužino.
Pirmas „Futbolas humanitaro akimis“ – čia. http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_366357
