Garsus amerikiečių rašytojas fantastas Robertas Sheckley keliuose savo apsakymuose yra išplėtojęs kvapą gniaužiančius siužetus apie tai, kaip ateities žmonės, savanoriškai pasidaliję į medžiotojus ir aukas, persekioja ir žudo vieni kitus. Aukos nežino, kas yra jų medžiotojai, bet užtat medžiotojai puikiai žino savo aukas. Medžiotojai savo aukas turi sumedžioti, t.y. sunaikinti, o aukos iš visų jėgų siekia išgyventi.
Ypač minėtinas Sheckley apsakymas “Pavojaus prizas”, kuriame vaizduojama, kaip vieni kitus persekiojantys ir naikinantys žmonės yra ne tik sekami specialių kamerų, bet ir entuziastingai sveikinami didžiulės minios, gatvėje stebinčios šį reginį per milžinišką ekraną. Aiškėja ir manipuliacijos elementas - žaidėjai anaiptol ne viską žino apie privalomą ir iš anksto žinomą žaidimo baigtį. Visa informacija disponuoja tik vedėjas, komentuojantis veiksmą ekraną stebinčiai miniai ir televizijos žiūrovams.
Milijonų pamišimas įgauna naują formą - masių nebereikia įtikinėti idėjomis, pakanka būti nenuobodžiam ir linksminti jas. Kol masės yra linksminamos, jos džiaugsmingai atsisako domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje ir jų pačių šalyje.
Kuo Sheckley siejasi su šiandienine Lietuva? Ogi daug kuo. Sheckley genialiai numatė ne tik realybės šou atsiradimą ir savanorišką, kone džiaugsmingą savo privatumo paaukojimą rinkos ir sėkmės stabams, bet ir itin pavojingą, destruktyvią sąmonės tendenciją - visų normų, vertybių ir kriterijų išsižadėjimą dėl sėkmės, pergalės, dominavimo, populiarumo ir visuotinio matomumo.
Svarbiausia - viskas turi būti daroma dėl įvykį stebinčios minios arba prie TV ekranų prilipusių masių. Jos netrunka išsirinkti savo numylėtinius ir žaibiškai sukurti juos, o gal net ir pakylėti iki herojų rango. Kitas ir visiškai logiškas žingsnis - masių herojaus arba didžiojo dienos įvykio populiarumo tikrinimas skaičiuojant žiūrovų balsus.
Kitaip tariant, gimsta naujo tipo agonistinės, varžymusi ir kova pagrįstos kultūros forma, kuriai vis mažiau reikia (o ilgainiui ir visiškai nebereikia) tiesos, gėrio ir grožio kriterijų - pastaruosius atstoja stebėtojų balsai. Kadangi niekas bent kiek rimčiau nekelia kriterijų pagrįstumo ar net ir paties jų egzistavimo klausimo, ilgainiui tikra, skoninga, gražu ir net moralu tampa tai, ką žiūri masės - reitingas lemia, kas turi egzistuoti, o kas ne.
Keista, kad niekas Lietuvoje nekėlė šios problemos ir kad nieko iki šiol, regis, nešokiravo tas faktas, kad per Lietuvos televizijos kanalus (įskaitant ir visuomeninį transliuotoją) transliuojamose diskusijų laidose politines ir moralines laidos dalyvių pozicijas nulemia žiūrovų balsavimas.
Įsivaizduokite, jei didžiajame sporte nebeliktų taisyklių, būtų nubraukti visi meistrystės ir profesionalumo kriterijai, o pergales lemtų žiūrovų balsavimas. Gal vadinamoji tiesioginė demokratija dar labiau patobulėtų, o sportinis azartas išaugtų, bet abejonių nekelia tai, kad įvyktų pačiam sportui katastrofiška jo primityvizacija, kuri pasibaigtų ir meistrystės, ir profesionalumo išnykimu.
Dar smagiau darosi pagalvojus apie visų literatūros, teatro, muzikos ir kino festivalių pavertimą tiesioginio ir visų balsavimo arena. Reitingui ir apklausoms tampant vieninteliu kriterijumi, dingsta apskritai bet koks ekspertizės, profesionalaus vertinimo, žinių ir kvalifikuoto sprendimo poreikis. Ir jau visai linksmos perspektyvos veriasi meno kritikai.
Bet surimtėkime, nes kai kurie neseni šios tendencijos pavyzdžiai anaiptol nejuokingi. Ar “Respublikos” redaktoriaus juodašimtiški, moraliniu cinizmu dvelkiantys rašiniai, pagražinti ikikarinės Vokietijos nacių leidinio “Der Sturmer” (kurį nuo 1923 iki 1945 metų redagavo vienas iš ankstyviausių ir ištikimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių Julius Streicheris) tipo antisemitinėmis karikatūromis, yra iš tikrųjų antisemitiniai, pas mus sprendžiama balsavimu TV laidose.
Tad nuosekliai laikantis tokios teisinės ir moralinės logikos, kitas žingsnis galėtų būti žiūrovų balsavimas, ar kriminalinis nusikaltėlis nusipelnė bausmės už savo įvykdytą nusikaltimą, o sykiu ir balsavimas, kas yra populiaresnis tarp žmonių - nusikaltėlis ar bausmę jam skyręs teisėjas.
Teismus kuo puikiausiai galėtų pakeisti reitingų lentelės ir populiarumo patikrinimas. Nusikaltėliais taptų ne nusikaltimą padariusieji, o nevykusiai ir negrabiai jį padarę, o dar svarbiau - liaudžiai antipatiški asmenys.
Ar savo valstybės interesus išdavęs prezidentas nusikalto, ar ne, sprendžiama balsavimu TV laidose. Ar visas civilizuotos politikos taisykles atmetusi ir nusikaltėlių slengu kalbanti jo klika yra teisi ir morali, ar ne, sprendžiama taip pat apklausomis ir balsavimu.
Juk tiek nusikaltėlis, tiek savo kalba, sąmone ir vertybine orientacija nuo jo mažai kuo besiskiriantis profesorius, pasišovęs pabūti viskuo, kas tik veda į jo siekiamą tikslą, yra taip pat popkultūros vartotojai, o gal net ir potencialūs jos herojai.
Nė nemirktelėjus keliamas bet kurios Vakarų demokratinės valstybės pilietį nebent tik šokiruoti galintis klausimas, ar gyvenimas šalies okupacijos sąlygomis buvo geresnis, ar blogesnis už nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos gyvenimą. Jau pats šio klausimo kėlimas, lygiai kaip ir noras atsakyti į jį, byloja kažką niūraus ir grėsminga apie mūsų visuomenės sąmonės ir viešosios moralės būklę.
Nereikia gilaus mąstymo tam, kad suprastum, jog šitaip galima kurti viešosios opinijos falsifikacijas kokiais tik nori, net ir fundamentaliais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Mobiliuosius telefonus maigantys “saviškiai”, žūtbūt turintys savo balsų persvara įteisinti ar bent sutvirtinti kad ir labiausiai šokiruojantį agresyvų melą (arba tuo pačiu tikslu rašantys komentarus interneto portaluose), yra viso labo tik liūdna viešosios erdvės ir demokratijos karikatūra.
Kita vertus, vis dar menka pliuralizmo tradicija ir silpna demokratinė politinė kultūra Lietuvoje nepajėgia užkirsti kelio ne tik sparčiai ir negailestingai plintančioms populizmo metastazėms, bet neretai ir jokios pilietinės pozicijos neturinčios, atvirai amoralios ir manipuliatyvios mūsų žiniasklaidos cinizmui.
JAV choreografas ir kino režisierius Bobas Fosse savo garsiajame filme “Kabaretas” įspūdingai atskleidė galios, baimės ir konformizmo mechanizmą, kuris leido kabareto aktoriams tarsi šaipytis iš nacių, o iš tikrųjų tik išpopuliarino juos ir neutralizavo jų grėsmės nuojautą, pasėdamas masių sąmonėje lengvai atpažįstamų, savų, šmaikščių ir juokingų vaikinų įvaizdžius.
Lygiai kaip ir Robertas Sheckley, Bobas Fosse nusipelno paties rimčiausio dėmesio šiandieninėje Lietuvoje. Jokių idėjų neturintis ir jokių moralinių vertybių neišpažįstantis, Lietuvos politinę sistemą sunaikinti kartą jau mėginęs populistas Viktoras Uspaskichas už savo politinį renesansą ir sėkmę turi būti dėkingas tik “Dviračio žynių” talentingai sukurtam Agurkicho personažui.
Lygiai taip pat Lietuvos popkultūra sukūrė ir papildomą terpę reikštis bei prireikus iš naujo atgimti visiškai paraštinėms ir groteskinėms figūroms, kurias iš karto ir visiems laikams būtų politiškai nužudęs paprasčiausias jų ignoravimas. Juk Virginijaus Savukyno (http://www.omni.lt/index.php?base/z_132499) taikliai įvardyti pramoginiai politikai buvo sukurti tik mūsų pramoginės žiniasklaidos.
Tad rizikinga ne šviesti ir rimtai kalbėti, o tik juokinti ir smaginti šalį, kuri bet kada gali žiauriai pasityčioti iš visos savo šviesuomenės ir valdžios lūkesčių bei strateginės vizijos, balsuodama už politinius klounus.
Čia gali kilti klausimas, ar esama tiesioginio ryšio tarp reitingų manijos užvaldytos mūsų kultūros ir pramoginės kultūros, padedančios iškilti tik antipolitikams ir destruktyviajam, antivalstybiniam elementui.
Atsakymas būtų trumpas ir paprastas - taip, neabejotinai esama. Jei kultūra pajėgia tik linksminti liaudį ir versti ją vartoti jos trokštamą vizualinį opiumą, užuot pamėginusi bent retkarčiais į ją pagarbiai kreiptis, informuoti apie pasaulį, šviesti ir siūlyti kartu svarstyti pamatinius vertybių, politinės egzistencijos ir visuomenės ateities klausimus, ji pati išplauna vertybinius ir norminius pagrindus, be kurių teisinė valstybė ir civilizuota politika yra neįmanomos.
Naujoji reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties simptomas. Ši kultūra formuoja ne kritiškai mąstantį ir atvirą diskusijai pilietį, o tik be savo politinių herojų iliuzinio artimumo jam negalintį gyventi, pramoginės televizijos siūlomais socialinio intymumo surogatais mintantį, infantilizuotą popkultūros vartotoją.
Pasakyk, koks tavo reitingas - pasakysiu, kas tu.
