Ar Baltijos regionas yra politiškai bei kultūriškai iš tikrųjų egzistuojantis fenomenas, ar jis tėra iš sovietmečio paveldėta Pabaltijo tautų artimumo fikcija?
Šis klausimas bene pirmą kartą aštriai nuskambėjo, kai buvęs Estijos užsienio reikalų ministras (ir dabartinis Estijos prezidentas) Toomas Hendrikas Ilvesas (ėjęs šias pareigas 1996-1998 ir 1999-2001 metais) ištarė savo garsiąją ir politikos klasika jau tapusia frazę, kad esą gal Latvija su Lietuva ir yra Baltijos šalys, bet Estija yra viena iš Šiaurės šalių.
Apie provokatyvų ir žodžio kišenėje neieškantį T. H. Ilvesą nemažai prirašyta tiek mūsų, tiek pačių estų spaudoje, tad aš nesiruošiu komentuoti nei jo retorikos, nei laikysenos. Pasakysiu tik tiek, kad nors jis, žinoma, ir perlenkė lazdą bei iki absurdo išpūtė Estijos ir kitų dviejų Baltijos šalių politinius bei ekonominius skirtumus, jo iškeltoji problema anaiptol nėra iš piršto laužta.
Baltijos provincijomis kažkada vadintas regionas, tapęs istoriškai susiklosčiusių danų, švedų, vokiečių ir rusų interesų susikirtimo vieta, turėjo šansą įgyti nemenką politinį svorį tarpukario Europoje. Pakanka prisiminti, kad Baltijos šalimi tada laikyta ir Suomija, tad viso jų buvo keturios.
Efektyvios Sovietų Sąjungos užsienio politikos dėka, leidusios jai sėkmingai manipuliuoti naujųjų Europos politinių veikėjų užsienio politika, Baltijos šalys taip ir nesukūrė nei bendrų gynybos pajėgų (nors šito buvo siekta), nei iš tikrųjų koordinuotos bendros politinės laikysenos. Baltijos šalys buvo veikiau politinės geografijos kategorija, o ne gilesnę prasmę turėjęs sociopolitinis darinys.
Po Antrojo pasaulinio karo per stebuklą (sykiu ir suomių tautos heroizmo dėka) valstybę bei jos nepriklausomybę išsaugojusi Suomija visomis jėgomis siekė integracijos į Šiaurės šalių struktūras, sykiu nutoldama nuo okupuotų bei aneksuotų Baltijos šalių. O Lietuva, Latvija ir Estija tapo sovietiniu Pabaltiju – trimis to paties tautų kalėjimo kaliniais, kuriuos vienijo nebent ta pati kamera ir bendro priešo pojūčio sukelti netvarūs sentimentai.
Po beveik šešiolikos nepriklausomybės metų maga paklausti, kokie ryšiai šiandien sieja Baltijos šalis. Jei neminėsime kai kurių iš esmės popierinių institucijų ir šiokio tokio ekonominio bendradarbiavimo, Baltijos regionas – kaip koordinuotos politikos, atitinkamo susitelkimo bei bendrų prioritetų politinis vienetas, o ne mechaniška šalių sankaupa – nerodo jokių gyvybės ženklų.
Pakanka mus palyginti su tokiu regioniniu politiniu dariniu kaip Šiaurės šalys. Žinia, danų ir norvegų kalbos yra labai artimos, tad šių šalių atstovai tarpusavyje gali kalbėtis savo gimtosiomis kalbomis ir puikiai susikalbėti. Švedams šiuo požiūriu kiek kebliau, islandams – gerokai sunkiau, bet visų Šiaurės šalių žmonės dar mokyklos suole yra supažindinami su kaimyninių šalių kalbomis, kad galėtų jas suprasti.
Tad tie, kuriems yra tekę dalyvauti Šiaurės šalių organizuotose konferencijose, gerai žino, kad tarpusavyje norvegai, danai ir švedai (o kartais ir atokesnieji islandai) kalba savo gimtosiomis kalbomis. Tiesa, šią idilę kartais suardo suomiai, gerokai mieliau kalbantys ne savo antrąja valstybine, t.y. švedų, o anglų kalba. Būtent suomiai tokius vidinius forumus perorientuoja į anglų kalbą.
Jei Balkanų likimas būtų susiklostęs kitaip, kažkas panašaus galėjo įvykti ir tame regione – skirtumas tik tas, kad Josipo Broz Tito kurtas naujadaras – serbų-kroatų kalba – ten turėjo politiškai suklijuoti tautas į dirbtinę federaciją. Nelabai kas domėjosi ir tokiais niuansais, jog, tarkim, slovėnų kalba, kad ir panaši, vis dėlto skiriasi nuo serbų ir kroatų kalbų (specialiai jų nesimokę jauni slovėnai šiandien šių kalbų nesupranta ir nekalba jomis), o Makedonijoje kalbama bulgarų kalba.
Ar ką nors panašaus yra mėginusios pasiekti Lietuva ir Latvija? Nuolat kartojama, kad šios dvi šalys yra vienintelės baltų gentys, tapusios moderniomis nacijomis. Žinome ir neginčijamą frazę apie mūsų kalbų artimumą. Bet kodėl iki šiol net nepamėginta šių šalių švietimo sistemose bent kiek rimčiau aptarti idėją, kad lietuviai galėtų vidurinėse mokyklose pasimokyti latvių, o latviai – lietuvių kalbos?
Kodėl mes negalėtume transliuoti Latvijos televizijos kanalų, kurių laidos būtų tik lydimos lietuviškų subtitrų? Jei tuo pačiu atsakytų latviai ir transliuotų lietuviškas TV laidas su latviškais subtitrais, pakaktų kokių dešimties metų, kad įvyktų realūs poslinkiai abiejų šalių tarpusavio supratimo sferoje. Gan greitai ateitų laikas, kada jauni žmonės galėtų tarpusavyje bendrauti gimtosiomis kalbomis, kuo puikiausiai suprasdami vieni kitus.
Žinoma, profesiniam bendravimui reikalingas aukštas kalbos įvaldymo ir vartojimo lygis, todėl natūralu, kad mokslo žmonės tarptautiniame forume visada pereis į anglų kalbą. Beje, tai niekaip nepritaikoma mūsų politikams, diplomatams ir verslininkams, kurie iki šiol Latvijoje ir net Estijoje puikiai apsieina tik su rusų kalba. Kad ir kaip būtų, juk tereikia tik trupučio politinės vaizduotės ir valios, kad mes iš popierinio pradėtume tapti realų politinį turinį ir bendrą kultūrinę gyvybę turinčiu regionu.
Pagaliau, jei kada nors normaliais ir šiltais taps Baltijos šalių santykiai su Rusija, nematau nieko blogo tame, kad ne tik anglų, bet ir rusų kalba būtų aktyviai vartojama Baltijos regione – ne tik dėl Kaliningrado srities ir kaimyninio Sankt Peterburgo faktoriaus, bet ir kaip Rytų Europos lingua franca. Bet tam reikia rimtų permainų Rusijoje ir visų pirma jos politikų požiūryje į mažąsias Europos tautas bei buvusias imperijos kolonijas.
Beje, siedamas Lietuvos ateitį visų pirma su išsilavinimu ir daugiakalbyste, nežiūrėčiau kaip į tuščią fantaziją ir į bent jau estų kalbos pradmenų mokymąsi mokykloje. Žinoma, šiandien tai neprasidės – tam reikia rimtai traktuoti kalbas, kaimynystę, kultūrą ir tiesiog gerbti išsilavinimą. Kol kas minėtųjų dalykų tarp mūsų šalies prioritetų tikrai nėra, bet juk Lietuva neišvengiamai keisis, todėl apie galimas permainas galima pamąstyti ir šiandien.
Bet visa tai yra kažkas iš ateities sferos. O šiandien reikia pradėti nuo elementarių dalykų – paprasčiausio domėjimosi vieni kitais. Globalizacijos tempai (ir bėgimas į šviesų globalinio kapitalizmo rytojų) neleidžia mums greitai susivokti susidariusioje situacijoje ir sau pripažinti, kad jei nebus sąmoningų pastangų ir politinės valios, netrukus Latvijoje ir Estijoje mes jausimės atsidūrę tolimesniame užsienyje nei Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje.
Kai dingsta domėjimasis vienas kitu, negelbėja nei istorija, nei geografija. (Bijau, kad jis dingsta kartu su domėjimusi savimi, bet tai jau atskiro ir ilgo pokalbio verta tema.) Verta šitą prisiminti ir susimąstyti apie tai bent jau rugsėjo 22 dieną – Baltų vienybės dieną.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
