Yra pasaulyje gražių miestų ir yra Budapeštas. Didingas, elegantiškas ir kerinčio grožio metropolis, už kurį gražesnį didelį miestą nelengva įsivaizduoti. Budapeštas stulbina savo moderniosios architektūros formomis ir jų įvairove. Kituose metropoliuose grožis arba ypatinga miesto gyvenimo nuotaika telkiasi keliuose turistų mintinai žinomuose taškuose, o Budapešte rafinuotos ir daugiamatės estetikos zona yra milžiniška.
Tokį miestą galima studijuoti metų metus. Tad neverta visus estetinius lūkesčius sieti tik su turistų minių nuolat atakuojamais objektais - Budos tvirtove ar Matijo bažnyčia. Juk vien Andrassy (Andraši) gatvės Pešte pažinimui ir estetiniam pajautimui galima paskirti ilgus mėnesius meditatyvių pasivaikščiojimų.
Patekęs į Budapeštą iškart savo atmintyje pradedi ieškoti kažko, kas tavo patirtį sujungia su realia, o ne vien įsivaizduota Vengrija ir Vidurio Europa. Man Vengrija siejasi ne tik su jos įspūdinga moderniąja intelektualine istorija, XX amžiaus pirmojoje pusėje vengrus pavertusia viena iš kultūriškai pirmavusių Europos tautų. Aš Vengrijos neįsivaizduoju ir be mano kartos melomanams taip gerai pažįstamų, neužmirštamų vengrų roko grupių - visų pirma “Locomotiv GT” ir “Omega”.
Ar Budapeštas nėra per didelis palyginti nedidelei Vengrijai? Prisimenu Tomo Venclovos žodžius, kad Vilnius jam visada atrodė kažkuo didesnis už savo dabartinius gyventojus. Žinoma, tai neišvengiama dalia buvusių didingų kosmopolitinių miestų, nacionalizmo epochoje paverstų vienos tautos ir kultūros centrais.
Kita vertus, tai ir liūdnoka dalia buvusių imperinių miestų, kurie po imperijų žlugimo tampa savo sumažėjusių ir neretai suprovincialėjusių šalių sostinėmis. Juk negrįžtamai praradus tą istorinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame tik ir įmanoma suvokti daugiakultūrinio miesto gyvenimo formas, o sykiu netekus ir buvusios vertybių bei kriterijų skalės, belieka tik ekonominės ir politinės galios ženklai, kuriais desperatiškai mėginama kompensuoti prarastąją miesto didybę, simuliuoti jo kosmopolitizmą arba net perrašinėti istoriją.
Budapeštas šias įtampas ir netektis patyrė nepalyginamai skausmingiau ir nuožmiau nei kiti miestai. Vengrija tikrai turėjo ką prarasti - nuo Transilvanijos ir kitų teritorijų iki savo aristokratijos Slovakijoje ir kitose Habsburgų imperijos sudėtyje buvusiose šalyse.
Buvusią imperinę sąmonę greitai išduoda itin ambicingas vengrų požiūris į save bei kitas šalis, o sykiu ir nenoras taikytis su nedidelės šalies statusu. Jei lietuvių imperinė didybė jau yra tapusi beveik istorinių anekdotų objektu, tai vengrų atveju viskas yra realu, nesena ir gyva - iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo europines madas diktavusi šalis ir tauta. O ir dabar Vengrijos švietimo sistema, mokslo pasiekimai ir akademinė kultūra nusipelno pasigėrėjimo.
Šiandieninės Austrija ir Vengrija yra kad ir labai skirtingo likimo, bet iš esmės nedidelės ir buvusį iškilų savo vaidmenį tarptautiniame gyvenime praradusios šalys. O XX a. pradžios Austrijos-Vengrijos imperijos centruose Vienoje ir Budapešte buvo kuriama visoje Europoje rafinuočiausia intelektinė ir meninė kultūra.
Komunizmas Vengrijoje ne tik sunaikino aristokratijos ir aristokratinės kultūros likučius, bet ir stipriai deformavo Budapeštą - visų pirma jo savimonę. Tačiau per visą XX a. Budapeštas išlaikė ypatingą savo inteligentijos reputaciją, kurią galima sieti su garsiaisiais XX a pradžios Budapešto vizionieriais ir radikalais, gerokai praturtinusiais socialinę analizę ir viso pasaulio socialinius mokslus, - Karlu Polanyi, Karlu Manheimu, Georgu Lukacsu.
(Kokia istorijos ironija ir mūsų vertybiškai pasimetusio laikmečio grimasa, kad radikalo terminu, kuriuo buvo vadinami šie žmonės ar Johnas Stuartas Millis Anglijoje, šiandien Lietuvoje vadinami dvasios liumpenproletarai!)
Budapešto inteligentija buvo tradiciškai apibrėžiama kaip kosmopolitinė, garsėjanti savo orientacija į europinę politinę kairę, vengrų kultūrai nusipelniusiais ir asimiliaciją mielai pasirinkusiais žydais, taip pat ir savo giliomis sąsajomis su marksizmu ir visa Europos kairiąja intelektine kultūra.
Šitą nelengva suprasti šalyse, sukurtose nacionalistinės inteligentijos, kuri kad ir atliko kultūrinius žygdarbius normindama kalbą, kurdama modernią literatūrą, menus, epus ir mitus, bet tarptautiniame gyvenime taip ir liko nedalyvavusi.
Vengrija turi abu inteligentijos tipus - ir nacionalistinę, ir kosmopolitinę. Kalbama ne apie keletą vieni kitiems oponuojančių asmenų ar grupių, o apie vertybines orientacijas, atstovaujamas įtakingų kultūrinių ir politinių sąjūdžių.
Nuo XIX a. vengrai buvo veikiami nacionalinę kalbą kraštutinai išgryninusių kalbininkų puristų ir tradicijas išradusių bei šalies istoriją (o ypač Turkijos dominavimo laikotarpį) radikaliai perinterpretavusių istorikų. Žodžiu, nacionalizmo tyrinėtojams čia yra ką veikti. Vengrija - sodrus, ryškus, chrestomatinis atvejis.
Iš dalies tai atsispindi ir politinėse Vengrijos įtampose - čia, regis, iki šiol didžiausia įtampa tvyro tarp kairiosios socialistų partijos ir dešiniosios “Fidesz” (Fides) partijos, kurios idėjinis vadas yra buvęs Vengrijos premjeras, jaunas nacionalistas, populistas ir gabus demagogas Viktoras Orbanas.
Kažkiek ši įtampa tarp abiejų besivaržančių partijų primena jau į praeitį pasitraukusias dramatiškas kovas tarp buvusios LDDP ir Tėvynės sąjungos Lietuvoje. Retorika čia kieta, vartojamas kone karo žodynas. Bet mūsų socialdemokratų ir konservatorių vadai yra taikos balandžiai, palyginti juos su čionykštėmis politinėmis batalijomis.
Pavyzdžiui, net 1956 m. vengrų sukilimo paminėjimas kiekvienais metais neapsieina be politinių skandalų ir įtampų gatvėse. Mano bičiulis, garsus vengrų literatūrologas, numoja ranka: “Nekreipkite dėmesio ir geriau eikite į gerą koncertą. Tai nemalonu ir tai tęsis dar ilgai”.
Tad Lietuva, ko gero, yra pasiekusi naują politinės raidos (ar ciklo?) fazę. Buvusias Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko partijų kovas galima laikyti buvus dviejų šalies praeitį skirtingai interpretavusių politinių jėgų susidūrimu imituojant vakarietišką dešinės ir kairės sandūrą, o Vengrijoje vis dėlto esama autentiškos dešiniųjų ir kairiųjų vertybių kovos.
Vengrija yra gerokai giliau įsišaknijusi moderniojoje istorijoje ir jos politinėse dramose bei moralinėse dilemose nei pokomunistiniu “postmodernizmu” giliai persiėmusi Lietuva, kurioje kuo puikiausiai galima būti politiku išvis neturint ne tik politinių pažiūrų, bet ir pasaulėžiūros. Bet ir populizmas Vengrijoje yra aukštos prabos - aplankyti kovos draugų į Budapeštą buvo atvykęs ir pats populizmo metras Jeanas Marie Le Penas.
Gali būti, kad politinės sistemos ir valstybės krizės krečiama Lietuva tiesiog eilinį kartą atsidūrė pokomunistinės transformacijos avangarde. Pirmieji, atsiskyrę nuo imperijos. Pirmieji, sugrąžinę buvusias nomenklatūros jėgas į didžiąją politiką. Pirmieji, į kurių nepriklausomą valstybę ir istorinį šansą atsidurti Vakarų civilizacijos zonoje vėl nusitaikė Rusija - šį kartą per nešvarų kapitalą ir abiejų šalių kriminalinį pasaulį. Beje, vengrai šitą puikiai supranta ir rimtai domisi tuo, kas vyksta šiandien Lietuvoje.
Vengrija stebina itin giliu savo istorijos pojūčiu. Savo istorinių traumų užfiksavimas ir neretai pašalietį net gluminantis istorijos jausmas mūsų masinės amnezijos epochoje laikytinas vengrišku fenomenu. Apie Turkijos užkariautą Vengriją ir karaliaus Matijo žygdarbius išvejant turkus XVII a. kalbama su tokiu pat dabarties intensyvumu ir realybės pojūčiu, su kokiu lietuviai kalbėtų apie smetoninę Lietuvą.
Ar Budapeštas taps Vidurio Europos (ar bent jau Rytų Vidurio Europos) sostine? Sprendžiant iš didžiojo George’o Soroso projekto, tarsi atrodytų, kad Atviros visuomenės institutas ir Vidurio Europos universitetas yra neatsiejama Budapešto dalis. Bet manęs niekaip nepalieka mintis, kad visa tai daugiau susiję su vengrų kilmės milijardieriaus ir filantropo sentimentais bei asmenybe, o ne su Budapešto giluminiais kultūriniais poreikiais ar pamatinėmis politinėmis vizijomis.
Rytų ir Vidurio Europos studijų centrų esama ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje. Neretai jie yra įsikūrę akademiniuose miestuose, kurie tikrai daug menkiau susiję su Rytų ir Vidurio Europa nei Budapeštas? Na ir kas? Ar nuo to keičiasi tarptautinė šių centrų ir universitetų darbuotojų sudėtis? Ar nuo to nukenčia studijų ir akademinių publikacijų kokybė?
Globaliame pasaulyje simbolinių lietuvybės, rusiškumo, lenkiškumo, vengriškumo centrų yra daug ir jų skaičius tik didės. Tuo tikrai pasirūpins ne tik šių tautų emigrantai, bet ir globalinė ekonomika. O jautrumas istorijai yra garantuotas tik tada, kada ta istorija kelia pasididžiavimą ir kada ją norima simboliškai pakartoti ir vėl išgyventi. Nemanau, kad komunizmo istorija gali suvienyti Vakarų civilizacijos periferija ir paribio regionu tapusią Rytų Vidurio Europą. Gal ir paradoksalu, bet ją kur kas greičiau suvienys naujas vienas kito atradimas laisvėje, o ne kolektyvinis nesenos praeities traumų išgyvenimas.
Budapeštui visiškai nebūtina tapti Vidurio Europos sostine.
