Kas laimi rinkimus? Tie, kurie politiškai naudingi rinkėjui, ar tie, kurie, nors ir negalėdami aiškiai išdėstyti savo tikslų ar ideologinių nuostatų, turi pakankamai daug lėšų apmokėti viešųjų ryšių kampanijų siūlomus projektus? Atsakymas žinomas, be abejo - pastarieji.
Rinkimų kampanijose matome daug įvairių finansinių nusižengimų, kurie ne visada yra fiksuojami kaip nusižengimai. Taip pat pastebima, kad politinės partijos deklaruoja pinigų sumas, kurios neatitinka iš tiesų vykdomų veiksmų kainos ir apimčių. Taigi tie, kurie turi pinigų ir gali užsakyti viešųjų ryšių kampanijų siūlomus projektus, moka didžiules sumas ir laimi net tada, kai partija ar jos lyderiai negali aiškiai išdėstyti savo tikslų ar ideologinių nuostatų. Laimi technologijos ir už jas sumokėti pinigai. Laimi ne tie, kurie politiškai naudingi rinkėjui, bet tie, kurie tampa patrauklūs rinkėjams.
Lapkričio pabaigoje Prezidentūroje įvykusi apskritojo stalo diskusija „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimas: problemos ir galimi sprendimai“ buvo labai reikšmingas ir svarbus ženklas, kad aukščiausioji valdžia susimąsto apie esminę politinių santykių ydą – pinigų dominavimą politikoje. Prezidento Valdo Adamkaus mintį galima suvesti į paprastą algoritmą: šiandien politiniams ir rinkimų procesams įtakos turi ne tiek idėjos, kiek pinigai, ir tokią ydingą tendenciją reikia sustabdyti.
Viktoro Uspaskicho puolimas prieš V. Adamkų yra dėsningas, nes V. Uspaskicho politinės sėkmės pagrindas yra dideli ir labai dideli pinigai. Jei bus sutvarkytas ir išties griežtai kontroliuojamas pinigų atėjimas ir jų panaudojimas politiniame bei rinkimų procese, žmonės su pinigais, bet be idėjų netenka galimybės pakliūti į valdžią.
Tačiau, man regis, atrasti idealų pinigų panaudojimo ir finansavimo mechanizmą bus labai sunku. Nes oficialus rinkimų laikotarpis yra trumpas, o reali priešrinkiminė veikla, ten, kur galima mokėti nesigailint išlaidų, vyksta nenutrūkstamai. Taigi uždraudus daugelio reklaminių ir agitacinių veiksmų finansavimą oficialiuoju rinkimų laikotarpiu paliekama veiksmų laisvė visam kitam laikui.
Tačiau daugelis populistinių partijų lyderių suvokia, kad jiems pavojingiausi yra abejojantys, nes jie ateis į rinkimus, tačiau abejos iki paskutinės dienos. Tokiems rinkėjams palenkti į savo pusę reikalinga išeikvoti daug energijos ir pinigų. Todėl labiau apsimoka padaryti taip, kad jie apskritai nenorėtų eiti į rinkimus. Taigi norima sumažinti visuomenės politinį aktyvumą. Siekiama sujaukti supratimą apie tai, kas pozityvu, ir apjuodinti visus įmanomus konkurentus, projektus ar idėjas. Čia tinka teisminiai procesai, žiniasklaidos „tiriamieji“ straipsniai, emocijos ir kaltinimai. Tuomet rinkimų dieną prie urnų ateina 20-30 procentų rinkėjų. Na, o laimintis gauna kokį trečdalį atėjusiųjų balsų ir tampa teisėtai išrinktu politiku.
Iš esmės ydingai suprantama rinkimų sistema. Dabar rūpestis dėl rinkėjų visiškai permestas ant partijų pečių, štai todėl jos taip agresyviai ir finansiškai nedorai elgiasi. O naiviausi politikai mano, kad tokiu būdu sutrukdo ateiti prie rinkimų urnų savo priešininkams. Iš tiesų rinkimų procesas turi tapti ne atskirų partijų, suinteresuotų siauru savų rinkėjų ratu, o valstybės reikalu. Piliečiai turi ne tik žinoti, kad jie turi teisę balsuoti, bet ir jausti, kad tai yra jų pilietinė atsakomybė.
Todėl esu įsitikinęs, kad mūsų atveju šaliai naudinga įvesti privalomo balsavimo įstatymą. Tai leistų visiems kitaip pažvelgti į politiką ir į tai, kas su mumis dedasi. Tai sutrukdytų piniguočiams ar nedorus politikus finansuojantiems daryti įtaką valstybei. Galų gale tai jiems kainuotų daug brangiau.
Be to, piliečiai atsakingiau pažvelgtų į savo dalyvavimą rinkimuose – visi būtų priversti susimąstyti bent kartą gyvenime, už ką balsuoja, o ne ką peikti už kitų išrinktą blogą valdžią. Tokia sistema sustiprintų daugelio valdžios institucijų teisėtumą – valdžia taptų visuotinai išrinkta ir neatstovautų 20 proc. rinkėjų interesų. Galų gale tai sutvirtintų visą politinę sistemą. O mums to dabar ypač reikia.
