Rinkimų pabaiga, sukrėtusi tiek pralaimėjusius, tiek ir laimėtojus, vis dar jaudina politikus ir politologus, sociologus ir filosofus. Visi ginčijasi ir kelia vienas kitam pretenzijas, kaltina vienas kitą ir ieško, kur pasislėpti, kad niekas neapkaltintų ir nereikalautų pasiaiškinti dėl klaidų.
Na, o Rolando Pakso komanda tęsia rinkimines inercijas ir jau planuoja išrinktojo prezidento keliones po Lietuvą, kad būtų padėkota tautai už palaikymą rinkimuose.
Taigi vietoj konstruktyvių esamos situacijos valstybėje sprendimo modelių naujasis prezidentas tęsia viešųjų ryšių pagrindu kuriamą dalykiško ir energingo žmogaus įvaizdžio darymą. Matyt, suvokiama, kad išrinktasis prezidentas ir jo partija dar neturi tvirtos paramos visuomenėje ir nėra užėmę aiškios pozicijos politiniame lauke.
Tačiau po rinkimų susiformavo situacija, kada dėl jėgų persigrupavimo liberalams demokratams tokia vieta gali labai greitai atsirasti.
Tiek dešiniajame, tiek kairiajame sparne yra siekiama radikaliai pergrupuoti jėgas, kad artėjant Seimo rinkimams jau funkcionuotų nauji politiniai dariniai - liberaliųjų partijų koalicija, bendradarbiaujanti su konservatoriais, ir socialdemokratų bei socialliberalų pertvarkytos ir sustiprintos struktūros.
Blaiviai vertinant, tai jau seniai lauktas ir visai politinei sistemai reikalingas dalykas. Tačiau atidžiau pažvelgus į šią besiformuojančią politinę situaciją, kiekvienam gali iškilti klausimas - jei socialdemokratai ir socialliberalai sustiprina koaliciją, tada šios partijos tvirtai įsigali kairėje, jei liberaliosios partijos ir konservatoriai struktūriškai modifikuojasi ir koaliciškai suartėja, tada jie visi tvirtai užima dešinįjį sparną politikoje. Na, o kokioms partijoms atiteks centras?
Manau, kad Romualdas Ozolas, nors ir painiai aiškindamas bei diskretiškai siekdamas išsaugoti Centro sąjungą ir centrizmą kaip poziciją, yra savaip teisus. Juk kažkas turi užpildyti besiformuojančią centro jėgų tuštumą. Nebent savaime, net nesuvokiant nei kairiems, nei dešiniems yra laisvinama vieta liberalams demokratams. Jiems tikrai reikalinga niša politiniame lauke. Jie be jokių pastangų ir užims ją - centrą.
Štai tada ir pamatysime, kad po R. Ozolo vėliava besitelkiantys ištikimieji arba kietieji centristai taps vienintele natūralia jėga, besipriešinančia liberaldemokratams, nes tik centristams bei prie jų prisiglaudusiems kitų smulkių partijų atstovams reiks tos pačios nišos - centro.
Taigi mes galime juoktis iš R. Ozolo, tačiau situacija pati jį pašaukė grįžti į politiką. Na, o Seime, manyčiau labai greitai aplink šią idėją susirinks ir keli Seimo nariai. Šiandien likęs vienišu politiku Gediminas Dalinkevičius išties gali tapti pakankamai priimtinu ozoliškojo centrizmo atstovu Seime - vieta garbinga ir istoriškai pateisinama.
Suprantama, R. Pakso partija nestovės vietoje ir bandys monopolizuoti taip netikėtai ir elegantiškai užleidžiamą vietą centre, tačiau būtent R. Ozolas gali tapti realiu ir pavojingu jų priešininku, nes jis vadovaujasi panašiu, kaip ir R. Pakso komanda, principu: politika - tai ne tiek sprendimai ir veiksmai, kiek kalbėjimas apie juos ir kitų kaltinimas, kad jie apie tai ne kalba, o daro.