Lietuvos vaikams pastarasis mėnuo – kaip košmaro filmas. Virš jų, žiniasklaidos nuolat pakurstomas ir papildomas sklando Motinos Vaikažudės šešėlis su virve rankoje. Visi vaikai, nuo kūdikio iki aštuoniolikos metų, turi teisę įtarinėti savo motinas žudikiškais kėslais.
Kita vertus, amžiaus cenzas šiuo atveju neribotas – visi mes vaikai ir visi mes tėvai, ir visi norime vieni kitus nugalabyti – priežasčių kiekvieno pasąmonėje visuomet atsiras daugiau nei reikia, ypač jei klausysime psichologų, kurie iki šiol aiškina, kad kūdikis jau motinos įsčiose nori permiegoti su savo gimdytoja, o paskui paskersti tėvą už tai, kad jis jo motiną pavertė savo kekše. Ypač man patinka psichologai, teigiantys kad žmogus, augęs alkoholį vartojusioje šeimoje, neišvengiamai linkęs į nusikaltimą (pvz. žmogžudystę). Pagal tokią logiką, maždaug kas trečias Lietuvos pilietis nešiojasi kišenėje virvutę su kilpa ir tik laukia tinkamos progos, kada galės ją užmesti aukai ant kaklo.
Motina, smaugianti savo vaikus – labai puiki tema tamsiai Lietuvos visuomenei. Tiesiog šedevras veidmainiškai puritoniškai pseudokatalikiškai visuomenei. Kiek galimybių išsakyti savo pasibaisėjimą, kiek nešvankaus smalsumo, kiek galimybių surasti kuo daugiau rakursų atskleisti tragedijos didybei, pademonstruoti savo jausmingumą ir prisiekti ištikimybę amžiniesiems šeimos idealams.
Man įdomi pati moters figūra. Nežinau, nenoriu žinoti, kodėl ji tai padarė (jei padarė), nes bet koks žinojimas nieko nepakeistų. Bet ji nelaiminga, ji vieniša ir verta užuojautos.
Trenktos radikaliosios feministės, besikaudamos dėl politinių postų ir abstrakčių idėjų, už kurių dažniausiai kokios nors asmeninės privilegijos (arba liguistas noras legalizuoti moterų teisę turėti vyriškus lytinius organus, vairuoti sunkvežimius ir žaisti ledo ritulį) visiškai užmiršo elementarią, vadinamąją eilinę moterį, kurią dulkina kas tik netingi: valstybė, visuomenė, bažnyčia, pagaliau, despotas vyras, kuris nieko iki šiol nežino apie kontracepciją, nieko nenori girdėti apie šeimos reguliavimą, apie asmens orumą, individualumą, teisę į privatų gyvenimą ir panašiai. Mes turėsim tiek vaikų, kiek Dievas duos, - išdidžiai sako vyrai katalikai. Bažnyčia tai girdėdama trina rankas ir pritaria – taip, šalin abortus! O pati niekaip negali susitvarkyti su kunigais pedofilais, bet tokius priekaištus paprastai praleidžia pro ausis lyg niekur nieko. Veiskitės ir dauginkitės, nes, matot, taip parašyta Šventame Rašte. Bet ten ir nešvankybių prirašyta, nelygu, kaip skaitysi.
Dažniausiai už šių veisimąsi šlovinančių žodžių slypi kokti veidmainystė – tokiu būdu koks nors kompleksuotas žmogus nori įsiamžinti šiame pasaulyje, prirakinti moterį prie savęs vaikų grandinėmis. Daugiavaikėse šeimose visų pirma psichiatrinę ekspertizę reiktų atlikti tėvui (dažnai pasitaiko, kad tokie tėvai didvyriai seksualiai išnaudoja savo vaikus). Labai lengva valdyti moterį, padarytą paršavede, inkubatoriumi, moterį, kurios asmeninis gyvenimas paverčiamas poligonu vadinamosioms ateinančioms kartoms. Niekas neklausia, ko pati moteris norėtų – ji privalo būti motina, meilužė, žmona, virėja, valytoja. Nenuostabu, kad ji ima žudyti – iš nevilties, iš siaubo, norėdama išsivaduoti, ištrūkti, tapti savimi, išeiti iš aklavietės. Nereiktų įsikibti tik šio konkretaus atvejo, tai nėra net labai svarbu, drama jau konstatuota, tačiau bus kitų atvejų, moterys nori, paradoksalu, bet net ir XXI amžiuje jos vis dar nori būti žmonėmis, nori tokių sąlygų elgtis su savo gyvenimu kaip ir vyrai, ne privilegijų, o elementariausių dalykų, kurie, vyrų nuomone, dera tik jiems.
Nuolat kalbama apie dėmesį individui, apie individo laisves ir privatumą, tačiau moterims tai kažkodėl netaikoma. Tebevyrauja pirmykštis bendruomeninis požiūris – moteris yra labai gera, bet mažiau reikšminga žmonijos dalis, kurią galima ir reikia pritaikyti vyrų poreikiams. Tai labai akivaizdu, matant arabų pasaulio vyrų elgesį: jie vilki puikiausius, moderniausius vakarietiškus kostiumus, perka deimantais inkrustuotus laikrodžius, važinėjasi prabangiausiais automobiliais, naudojasi prostitučių paslaugomis, tačiau jų moterys privalo laikytis tradicijos, slėpti veidus po čadromis, ir tai vadinasi padorumo, švaros, neliečiamumo saugojimu ir panašiomis demagogijomis.
Lygiai tokia demagogija (tiktai gal kiek pridengta skystos vakarietiškos demokratijos apmušalais) keroja ir Lietuvoje. Vyrai turi teisę turėti meilužių, vyrai turi teisę palikti vaikus, vyrai paprasčiausiai patiria amžiaus krizę ir kitus baisius stresus, o moteris, norėdama tai padaryti, visuomet rizikuoja tapti paleistuve, kekše, kale, metančia likimo valiai savo vaikus dėl savo nesaikingo gašlumo. Vyrams tai atleidžiama kaip fiziologinės ir kone metafizinės neišvengiamybės padariniai, o panašūs moterų veiksmai kažkodėl perkeliami tik į etinę, į dorinę, dar blogiau - buitinę erdvę. Be abejo, tai vyksta ne teisinėje, bet viešosios nuomonės erdvėje. Ir keisčiausia, kad tokio požiūrio laikosi ne tik dauguma vyrų, bet ir dauguma moterų. Stokholmo sindromas, kitaip nepavadinsi.
Kartais pasigirsta raginimų, esą moterys (ir kiti skriaudžiamieji) gali kreiptis į tam sukurtas instancijas ir informuoti apie prieš jas atliktus prievartos aktus, kitaip tariant, įskųstų savo vyrą ar tėvą. Žinant, kokia apgailėtina Lietuvos teisėsaugos būklė (teisėsaugai eilinis pilietis įdomus tiktai užmuštas arba ką nors užmušęs; lietuviška teisėsauga rūpinasi tik privilegijuotais asmenimis ir t.t.) toks įskundimas būtų nuosprendžio sau pasirašymas.
Valstybei, beje, giliai nusispjaut į visus, kodėl moterys turėtų būti išimtis. Visas mūsų didžiavyrių dėmesys „silpnajai lyčiai“ – tai kokio nors politiko įprotis prieš TV kameras apseilėti moterų rankas kovo aštuntosios proga. Na, dar kartais koks chamas įsitaiso jauną meilužę ir nuperka jai butą Vilniuje. Bet daugiau politikai nė velnio nėra padarę, kad moters likimas Lietuvoj būtų bent kiek žmogiškesnis. Prezidentas medalius turėtų dalinti ne kažkokioms vaškinėms Holivudo žvaigždėms, kurių nuopelnas Lietuvos kultūrai nulinis, o lietuvėms motinoms – klauptis prieš jas ir kojas bučiuoti, kad jos išsaugojo Lietuvą, tampė debilus girtus savo vyrus, augino vaikus, dirbo ir dar sugebėjo likti asmenybėmis.
Kai valstybė arba pavieniai entuziastai ragina gausinti vaikų skaičių tėvynės, tautos, ateities labui, kai karštai baiminasi, kad tauta išnyks, kyla abejonių, koks gi yra tautos tikslas. Ar ji apskritai turi kokį nors tikslą? Prigaminti daug lietuviukų, nepaisant net to, kad dėl kiekybės gali nukentėti kokybė, tai yra, neišvengiamai augs silpnapročių procentas? Juk tauta viso labo tik įrankis, priemonė, bet jokių būdu ne tikslas. Jeigu mums ir lemta stoti prieš Paskutinįjį Teismą, tai stosime visi po vieną, be tautybės dokumentų. Bendra mūsų kilmė, žemė, kultūra, istorija, kalba, t.y. vertybės, kurias mes laikome didžiausiu turtu, Dievui turėtų kelti tik juoką. Na, nebent jis be humoro jausmo. Tada mūsų laukia didis liūdesys.
