Įvairios visuomenės ar žmonių grupės skirtingai reaguoja į pergalę, laimėjimą ar sėkmę, taip pat skirtingai vertina ir turtą, valdžią, reklamavimąsi ar socialinį statusą. Tai labai jautri ir sudėtinga tema visoms visuomenėms, kurios turi savyje stiprų „sprogstamąjį užtaisą“.
Kiekvienos visuomenės atveju galima kalbėti tiek apie susiskirstymą į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“ jos pačios viduje, tiek apie bendrą jos pačios požiūrį į save ir savęs priskyrimą „laiminčioms“ ar „pralaiminčioms“ visuomenėms.
Neseniai, bežiūrėdamas dokumentinį filmą apie Havajų istoriją, kultūrą ir dabartį, matyt, sukurtą pačių „tikrų“ havajiečių, galėjau jausti bendrą psichologinę potekstę, kurią perteikė šiek tiek ilgesinga muzika, liūdnokas pasakotojo balsas ir sulėtinti tautinių šokių ir tradiciniais laivais į vandenyną išplaukiančių havajiečių vaizdiniai – suprask, seni geri laikai, kurie jau nebegrįš. Galiausiai filmo pabaigoje vieno žymaus havajiečio žodžiai padėjo šiek tiek suprasti visą šią atmosferą: „Mums labai reikia pajusti, kad ir mums gali pasisekti. Nes mes bijome, kad susidūrę su naujais globalaus pasaulio iššūkiais mes ir vėl pralaimėsime...“ Tik tuomet visi filmo akcentai atsistojo į savo vietas – pasirodo, havajiečiai kaip tauta jaučiasi „pralaimėję“. Na taip, XIX a. vidury apie 90 proc. jų mirė nuo europiečių atvežtų ligų, paskui juos kolonizavo ir galiausiai prijungė JAV, taip pat privažiavo tiek japonų ir filipiniečių, kad senieji havajiečiai liko visiška mažuma.
Dažnai laimėjimas ar pralaimėjimas yra labai subjektyvus dalykas ir priklauso nuo paties vertintojo nusistatymo. Kai 2000 m. Lietuvos krepšinio rinktinė olimpiadoje 2 taškais pralaimėjo JAV rinktinei ir viena žymi Lietuvos žurnalistė kalbino ankstesnėse olimpiadose į bronzos medalius Lietuvos rinktinę vedusį Šarūną Marčiulionį – galėjai jausti tam tikrą šių dviejų žmonių nesusišnekėjimą. „Kodėl lietuviai vis pralaimi keliais taškais lemiamose rungtynėse? Kodėl lemiamą akimirką vis kažko pritrūksta?“ – klausė žurnalistė. „Ne, mes laimime“, – atsakė Marčiulionis. „Tai, kad ne...“ – bandė prieštarauti žurnalistė. „Mes laimime“, – purtė galvą krepšininkas.
Iš tiesų tuomet 2000 m. naujausia Lietuvos krepšinio istorija daugeliui žmonių atrodė ne itin pergalingai. 1995 m. Europos čempionato finale po įtemptos kovos paskutinėmis minutėmis pralaimėta serbams. 1996 m. olimpiados pusfinalyje vėl po įtemptos kovos pralaimėta tiems patiems serbams. 1999 m. Europos čempionato ketvirtfinalyje berods 2 taškais pralaimėta ispanams, o 2000-ųjų olimpiados pusfinalyje vėl 2 taškais amerikiečiams.
Tačiau ar iš tiesų viskas buvo taip? Pirmasis Lietuvos krepšininkų olimpinis medalis 1992 m. buvo iškovotas prieš NVS komandą berods 3 taškais, paskutinėmis minutėmis ir komandos kapitonui Valdemarui Chomičiui iš praskeltos galvos besrūvant kraujui. Kai 1995 m. nedėkingai susiklosčius situacijai Lietuvai ketvirtfinalyje teko žaisti su 1994 m. pasaulio vicečempione Rusija, daug kam atrodė, kad ten Lietuvos komandos kelionė ir baigsis. Po Rusijos pusfinalyje teko labai pajėgi Kroatija ir daugelio ekspertų vertinimu didesni šansai vėlgi buvo ne Lietuvos pusėje. Abejos rungtynės buvo laimėtos tik po labai įtemptos kovos. Tačiau daugeliui įsiminė būtent paskutinės rungtynės su Serbija...
Kai po 1996 m. olimpiados Arvydo Sabonio paklausė: „Kokios buvo pačios sunkiausios varžybos?“ – jis atsakė: „Su Brazilija“. Tose ketvirtfinalio rungtynėse likus kokioms 5 minutėms Brazilija pirmavo gal 8 taškais ir padėtis atrodė tikrai labai dramatiškai. 2000 m. vargu ar kas prisiminė tas rungtynes, kaip ir tai, kad 1996 m. bronza, kaip ir 1992-aisiais, vėlgi buvo iškovota 3 taškų skirtumu, šįsyk prieš australus. Bet vėlgi tas kartus pralaimėjimas serbams...
Tačiau ne taip svarbu, laimėjo ar pralaimėjo daugiau įtemptų rungtynių Lietuvos rinktinė. Daug svarbiau, kad pačios visuomenės požiūris į save gali paveikti jos sėkmę. Seniai įrodyta, kad vaikai, kurie teigiamiau vertinami savo aplinkos ir iš kurių labiau tikimasi didesnio pasisekimo mokykloje, sporte ar tolesniame gyvenime, dažniausiai jau vien todėl jiems geriau sekasi. Teigiamo skatinimo neįmanoma pervertinti.
Taip ir visa visuomenė teigiamiau save vertindama dažnai gali geriau išnaudoti savo talentus ir energiją. Lietuvoje tikrai per daug savęs plakimo, pašaipaus požiūrio į savo valstybę, visuomeninės depresijos ir nevisavertiškumo jausmo prieš „normalų pasaulį“.
Tačiau ar iš tiesų toks savęs vertinimas yra objektyvus? Manyčiau, kad ne. Kai kas nors pasiūlo palyginti atlyginimus Lietuvoje ir Londone, ar lygina Lietuvos ir Slovėnijos pensijas – belieka skėstelti rankomis. Jeigu kas nors nesupranta, kad nei patys Lietuvos žmonės, nei valdžia čia niekuo dėta – tai jokie paaiškinimai čia nepadės. Kai kurios iš priežasčių, kodėl atlyginimai Londone didesni, yra bent tūkstančio metų senumo, o Lietuva vien per artimiausius 10 metų gali tikrai įveikti bent tris ketvirčius to atsilikimo.
Kai dalis žiniasklaidos ir visuomenės tiesiog mėgaujasi atrasdami vis naujus valdančiųjų korupcijos bei ne kompetencijos pavyzdžius ir tęsia „visiško supuvimo“ ir „paskutinio lašo“ temą – vėlgi darosi nuobodu. JAV prezidento Johno F. Kennedy „klanas“ praturtėjo prekiaudami nelegaliu alkoholiu ir turėjo ryšių su mafija. Apie Prancūzijos politikų darbelius būtų galima kaži kiek prikalbėti, o tokią Japoniją apskritai ar galima laikyti demokratija ir pilietine visuomene tiesiogine to žodžio prasme?
Čia būtų galima aptarti dar dvi temas. Visų pirma Lietuvos istorijoje patys žmonės – valstiečiai, 99 proc. lietuvių arba, taip sakant „runkeliai“, – priešingai negu, tarkim, Amerikoje, patys valstybės beveik niekados nekūrė. Ji visuomet jiems buvo primesta – kunigaikščių, bajorų, lenkų, caro, Smetonos ar sovietų. Taigi valstybė ir valdžia visuomet lietuviams buvo svetimkūnis ir išnaudotojas. Tačiau jeigu tai ir ne paties žmogaus kaltė, kad jis neturėjo galimybės gyventi laisvoje visuomenėje, atsiradus laisvei jam nuo to visai ne lengviau joje gyventi. Ir vien kalbėjimas „kaip žmonės turėtų gyventi“ ar „kaip turėtų veikti valstybė“, kaip ir totalinė valstybės kritika kiekviename žingsnyje – nėra nei objektyvu, nei produktyvu. Svarbiausia, judėti teisinga linkme ir kiek galima greitesniu tempu. O tam naudingiausi konkretūs, pozityvūs, „maži“ patarimai – kur sutaupyti vieną kitą milijoną, kur supaprastinti biurokratinę tvarką, kaip pagerinti mokyklas ar padidinti gimstamumą.
Visų antra reikėtų baigti menkinti save lyginant su „normaliu“ pasauliu ir ypač „normalia“ Europa. Nes tai ne tik kad psichologiškai nesveika, bet ir skatina negalvojant kopijuoti ne pačias pažangiausias idėjas. Būvimas tikru „vakariečiu“, tai ir yra galvojimas savo galva bei savo interesų gynimas nuo kitų lygiai tiek pat godžių ir savanaudžių „vakariečių“, besirūpinančių savo interesais. Lietuvai reikia stengtis atsirinkti visa, kas geriausio – ar tai būtų jau sukurta Japonijoje, JAV, Kinijoje, Belgijoje ar kieno nors sugalvota pačioje Lietuvoje. Pasitikėjimas savo jėgomis yra vienas iš svarbiausių sėkmės receptų bet kurioje srityje.
Be to, Lietuva turėtų išnaudoti tai, kad vis dar gyvena „transformaciniame“ ar „kuriamajame“ etape. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vokietija ir Japonija taip sėkmingai vystėsi po Antrojo pasaulinio karo, būtent ir buvo tai, kad „viską subombardavus“, teko viską kurti iš naujo – taigi naudotis pačiomis naujausiomis technologijomis ir idėjomis. Tuomet, mažiau „subombarduota“ Anglijos pramonė greitai pajuto, ką reiškia konkurencija su tokiomis „plyno lauko“ investicijomis.
Taigi dabartinę Lietuvos padėtį ES valstybių uodegoje reikėtų sutikti su entuziazmu – „dabar kelias atviras tik į viršų“. Tik svarbu teigiamiau vertinti save ir savo valstybę bei labiau pasitikėti savo jėgomis ir idėjomis. „LT United“ pasirodymas – tik vienas iš to pavyzdžių ir tikrai nepaskutinis. Kaip vienas toks romėnas kiekvieną savo kalbą bet kuria tema baigdavo sakiniu: „O vis dėlto Kartaginą reikia sugriauti“, taip ir man, ko gero, reikės savo komentarus baigti: „Tik nepamirškime, kad „We are the Winners“.
