Pernai Britanijoje prieš televizijai rodant miuziklą „Jerry Springer – the Opera“ BBC gavo 55 000 skundus ir dar 8000 po transliacijos. Lietuvoje, ko gero, mažai kas apie tai žino, nes šį pasipiktinimą reiškė krikščionys, nesiimdami jokių smurto veiksmų. Apie musulmonų kur kas ryškesnį pasipiktinimą Mahometo karikatūromis žinome daug.
Tai, kad krikščioniškuose Vakaruose krikščionybę įžeidinėti daug lengviau negu islamą, įdomus paradoksas. Laikraštis „Daily Telegraph“ komentavo: „Išeina taip, kad menininkai, laikraščiai ir t.t. turėtų atsižvelgti tik į tų žmonių jausmus, kurie protestuoja smurtingai. Tai, kad krikščionys šiais laikais negrasina sprogdinti dailės galerijų, įsiveržti į televizijos studijas arba žudyti rašytojus ir prodiuserius, nereiškia, kad jų tolerancija apdovanojama mandagumu. Tai reiškia, kad jie dar daugiau įžeidinėjami“.
Britanijos spauda tų karikatūrų nespausdino – bent jau iki tos dienos, kai Londone įvyko musulmonų protesto demonstracija, kuri buvo nors ir taiki, bet su plakatais, grasinančiais Europai ir Britanijai nauja „rugsėjo 11-ąja“ ir pan. Vienas plakatas skelbė: „Freedom go to hell“ – „Velniop laisvę“. Šitaip protestuotojai smerkė laisvę naudodamiesi ja savo protestui reikšti.
Orhuso mieste leidžiamo laikraščio „Jyllends-Posten“ meno skyriaus redaktorius sumanė šią karikatūrų publikaciją siekdamas pramušti savicenzūros sieną. Tarp kitų argumentų jis paminėjo ir tai, kad pastarąjį teatro sezoną Danijoje buvo rodomi trys spektakliai, kritikuojantys arba pašiepiantys George’ą W. Bushą, bet nė vieno, kuriame figūruotų Osama bin Ladenas.
Kilus didžiajam skandalui, karikatūros buvo perspausdintos daugelio Europos šalių laikraščiuose, taip pat ir kuo rimčiausiuose, pavyzdžiui, Vokietijos „Welt“. Nemaža dalis visuomenės karikatūrų spausdinimui pritaria, rengiamos įvairios akcijos ir netgi įkurta speciali interneto svetainė (http://face-of-muhammed.blogspot.com).
Parodę tokią drąsą, danų žurnalistai, regis, turėjo džiaugtis, kad laikraščio redakcija dar neišsprogdinta ir kad jie patys nepapjauti. Tačiau dabar, kai jau pasipylė grasinimai, o kai kur ir smurto veiksmai, Europos šalyse baimės randasi nedaug. Tokia visuomenės mobilizacija nekorektišku pagrindu, įžeidžiant religinius jausmus, galbūt rodo didelį apmaudą ir ryžtą nepasiduoti. Galbūt tuo sakoma: gana, mes religiniams fanatikams, atsikrausčiusiems gyventi į mūsų kraštus, nė už ką neleisime primesti jų normų ir jų cenzūros. Antra vertus, panašios nuostatos, sietinos su valdžios nesugebėjimu arba nenoru suvaldyti imigraciją, lemia ir kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimą – gana ryškiai ir toje pačioje Danijoje. Tačiau dabartinis sujudimas įkvėpė anaiptol ne tik tuos sluoksnius, kurie simpatizuoja radikaliems dešiniesiems. Problema dar ir ta, kad musulmonų procentas Europos šalyse nuolat auga, o integracija – ne.
Islamizmas sėkmingai tarpsta tarp jaunų musulmonų, gimusių Europoje. Mat jie taip ir nesiintegravo į europietišką visuomenę, neretai jaučiasi joje svetimi. Kartais kalbama, kad europiečiams reikia masės imigrantų, nes jų visuomenės sensta, gimstamumas mažas, nėra kam dirbti juodų darbų, nėra kam išlaikyti procentiškai vis didesnės pensininkų masės ir pan. Tačiau didžiulė dalis neeuropietiškos kilmės Vakarų Europos gyventojų nedirba, jokių pensininkų neišlaiko ir patys yra tų valstybių išlaikytiniai. Pavyzdžiui, 40 proc. jaunų marokiečių kilmės olandų yra bedarbiai, nes dauguma jų neturi tinkamo išsilavinimo, daugelis net vidurinės mokyklos nebaigę. Šį faktą „Welt“ straipsnyje paminėjęs žinomas olandų rašytojas Leonas de Winteris pabrėžia skirtumą tarp imigrantų pozicijos JAV ir Europoje. Žmonės, vykstantys gyventi į JAV, paprastai turi vadinamąją „amerikietiškąją svajonę“ (American Dream) – jie nori tapti prakutusiais amerikiečiais. Į Europą iš Afrikos ir Azijos vykstantys emigrantai dažnai neturi tokios vizijos ir noro tapti europiečiais. „Laisvõs, tolerantiškos, daugiakultūrės gerovės valstybės moralinės normos leido jiems išgyventi visuomenėje, kurios keliami reikalavimai jiems taip ir liko neaiškūs, arba, tiksliau pasakius, jie jiems nebuvo išaiškinti bijant parodyti aroganciją“, – teigia de Winteris.
Grįžtant prie Mahometo karikatūrų, galima paklausti, ar vertėjo jas spausdinti. Klausimas, šiaip ar taip, pavėlavęs, bet galima iš jo išvesti platesnius ir svarbesnius klausimus, pradedant kad ir taip: ar verta jas publikuoti Lietuvoje? „Sunday Telegraph“ paaiškino panašiai, kaip ir kai kurie kiti Vakarų Europos laikraščiai: „Šis laikraštis nebūtų spausdinęs ir nespausdins dabartinę polemiką sukėlusių karikatūrų – šiuos atvaizdus mes laikome vulgariais ir beprasmiškai užgauliais. Bet – ir tai svarbiausia – mes visiškai pasiliekame teisę nuspręsti patys, neveikiami grasinimų ir bauginimų“.
Žodžiu, nuoširdžiai ar ne, sakoma: nespausdinsime, bet ne todėl, kad išsigandome. Lietuvoje, žinoma, ir išsigąsti nėra ko, nes čia nėra tokių musulmonų bendruomenių, iš kurių kiltų politinio smurto grėsmė. Bet gal velniop šias karikatūras – gal jos dalykas ir šiaip nelabai garbingas. O štai režisierius Theo Van Goghas prieš pusantrų metų Olandijoje buvo nužudytas ne už kokius nors piešinėlius, o už tai, kad filme parodė žiaurų musulmonių moterų engimą. Štai tą filmą Lietuvoje per televiziją tikrai vertėjo parodyti – tai būtų buvęs vertingai solidarus veiksmas.
