Ką lietuviai mano apie Izraelio ir organizacijos „Hizbollah“ karą? Kokių nors nuomonių, matyt, esama, nors daugumai, ko gero, tai atrodo taip tolima ir nereikšminga, kad net ir savas požiūris regisi nesvarbus. Iš mūsų žiniasklaidos kelto aliarmo galima buvo pamanyti, kad už viską svarbiau, ar nenukris plaukas nuo galvos kuriai nors iš dešimties Libane esančių lietuvių.
Lietuvos valstybė kokios nors ryškesnės pozicijos šiuo klausimu irgi neturi – tūlas apžvalgininkas čia imtų piktintis bei pamokslauti ir būtų visai neteisus, nes kam gi kišti savo trigrašį kur nereikia ir kur niekas neprašo, ir nekreiptų dėmesio, jeigu net uoliai kištum. Lietuva ir jos nuomonė tokiuose konfliktuose yra nereikšminga ir tų konfliktų dalyviams neįdomi ar net nežinoma, ir tai mūsų laimė.
Tad savo interesą mums ir belieka padirginti rūpesčiu dėl saujelės už libaniečių ištekėjusių lietuvių likimo, na, dar gal pasigąsdinti naujo pasaulinio karo grėsme. Į Izraelį išsikėlusių buvusių Lietuvos gyventojų likimas mus jaudina kur kas mažiau, mat jie „ne tos tautybės“, „ne savi“.
O štai Vakaruose dėl tų įvykių verda aistros, vienokios Amerikoje, šiek tiek kitokios Vakarų Europoje. Būtent Jungtinių Valstijų dėka prieš 28 metus susitaikė Egiptas su Izraeliu, tačiau Vakarų Europos kairiųjų intelektualų akyse Amerika yra ne tiek taikdarė, kiek Izraelio agresijos rėmėja. Prieš dvejus metus, kai Izraelio ir palestiniečių konfliktas ruseno įprastiniu kruvinų išpuolių ritmu, viena proga vienos norvegės paklausiau: kodėl jūs tiek keikiat būtent Izraelį – juk Indija Kašmyre, o Rusija Čečėnijoje (tuo pačiu kovos su terorizmu pagrindu) nužudo daugiau civilių musulmonų negu Izraelis (tuo metu taip buvo)? Todėl, kad Izraelis yra Amerikos klientas, o mes Amerikos nekenčiame. Na, ne, žinoma, ne tokio atsakymo sulaukiau, pasakyta buvo kitaip: todėl, kad Izraelio konfliktas, kitaip negu anie, gresia taikai visame pasaulyje. Irgi savotiškas požiūris: vadinasi, apgailestaujama ne tiek dėl žūvančių ar išguitų palestiniečių, kiek dėl potencialaus (ir galbūt tolimo) pavojaus sau (kuris kiltų žlugus taikai pasaulyje).
Izraelis yra realiai demokratiška valstybė, turinti laisvą spaudą ir laisvus rinkimus, iš esmės tai yra vakarietiška arba net europietiška šalis, atsidūrusi labai savotiškoje apsuptyje ir jaučianti nuolatinę grėsmę savo egzistavimui. Įdomu, kaip tokioje apsuptyje elgtųsi, tarkim, kokia nors Norvegija.Vis dėlto maždaug nuo 1967 m. karo su arabų valstybėmis Izraelio įvaizdis siejamas ne tiek su Europa, kiek su JAV, nors po Antrojo pasaulinio karo įsikūrusiai Izraelio valstybei iš pradžių buvo pritariama ir Vakarų Europoje, ir netgi Kremliuje. Dabartinę beviltišką padėtį iš esmės ir lėmė 1967 metai, o jeigu reikėtų įvardyti dėl to kalčiausią asmenį, tai būtų tuometinis Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Nasseras. Būtent jis po Izraelio atkirčio į įkyrias Sirijos provokacijas liepė pasišalinti taikdarių pajėgoms iš Egipto ir Izraelio pasienio Sinajaus pusiasalyje ir sutelkė ten savo kariuomenę, taip pat blokavo Izraelio laivybą Tirano sąsiauryje. Šitaip išprovokavo prevencinį Izraelio puolimą ir po kilusio Šešių dienų karo Jordano Vakarų krantas iki šiol tebėra Izraelio okupuotas.
Savižudžių terorizmas yra tokia žiauriai barbariška mirties kulto atmaina, kad čia galima įžūliai pratęsti makabrišką logiką. Kadangi sprogdintojas savižudis mirties akimirką lekia į Alacho dangų kaip šampano kamštis, tai lygiai taip pat į dangų patenka tie dorieji musulmonai, kuriuos nukauna Izraelis koviniais veiksmais, – juk jie irgi žūva šventoje kovoje su netikėliais. Bet, kitaip nei su savižudžiu, išteklius čia parūpina patys velnio išperos priešai – juk šiaip jau savižudžiui kažkas turi nupirkti sprogmenų, suorganizuoti visą operaciją, ir tai daroma musulmonų pastangomis ir jų ištekliais, o štai čia visas išlaidas ir rūpesčius prisiima priešas – ekonomija akivaizdi. Bėda tik ta, kad kartu su musulmonų aukomis nežūva netikėliai, bet juk tai, kad žuvę musulmonai garantuotai patenka į dangų, yra aiškus laimėjimas.
Kalbant rimčiau, reikia pripažinti palestiniečių pasipriešinimo (nors ir ne jų priemonių) teisėtumą. Vakarų Krantas tebėra okupuotas. Šią okupaciją Izraelis teisina dvejopai. Vienas aiškinimas yra religinis: tai esą biblinės žemės, Dievo duotos išrinktajai tautai. Tai fundamentalistinis aiškinimas, nė kiek ne geresnis už islamiškąjį fundamentalizmą, nes juo teigiama: mano Dievas yra vienintelis tikrasis Dievas, todėl visas pasaulis privalo paklusti šio Dievo ir mano religijos diktatui. Be to, jeigu visos tautos agresyviai pretenduotų į tas žemes, kuriose gyveno prieš du tūkstančius metų, vyktų nuolatinis karas visų su visais.
Kitas aiškinimas pragmatinis strateginis: esą pasitraukęs į savo ribas, turėtas iki 1967 m. karo, Izraelis būtų sunkiai apginamas kariniu požiūriu. Iš tiesų tarptautinės bendruomenės pripažįstama Izraelio teritorija yra trigubai mažesnė negu Lietuvos ir masiškoje priešų apsuptyje gana trapi. Bet tai nereiškia, kad neapginama, ir nepateisinama, kad dėl to pabėgėlių stovyklose vargsta ir tie palestiniečiai, kurie nemano, kad Izraelį reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Jeigu Izraelis pasitrauktų į visuotinai pripažįstamas savo teritorines ribas, sunku būtų turėti jam kokių nors priekaištų. Ir jeigu dabartinė gynybinė siena būtų statoma palei pasaulio pripažįstamą ribą, o ne užgriebiant svetimas žemes. Izraelis turėtų užleisti visą Vakarų Kranto teritoriją, taip pat ir Rytų Jeruzalę. Bet to daryti jis nė neketina, iš dalies dėl to, kad aišku: tą padarius, ekstremistų teroras prieš Izraelį nesiliautų. Vadinasi, konfliktas nebus išspręstas, tvirtos taikos nebus.
Tai juolab patvirtina pastarieji įvykiai, kai naująjį konfliktą išprovokavo Libane viešpataujanti agresyvi ginkluota šiitų kariauna, t.y. smūgį Izraelis gavo iš tos šalies, su kuria šiaip jau jokių esminių nesutarimų neturėtų būti.
