V. Nerašyta sutartis
„Ko žmonės įprastai eina į laidotuves? Pavyzdžiui, vaikai niekad neina į laidotuves, išskyrus tuos, kurie nutempiami jėga. Niekas neina į nepažįstamų, nežinomų žmonių laidotuves. Žmogus, išgirdęs, kad kažkur nukrito lėktuvas ir žuvo krūva žmonių, nepradeda verkti ir gedėti, jeigu tarp tų žmonių nėra jo artimųjų ar pažįstamų. Vadinasi, eiti į laidotuves arba gedėti į save panašių nėra įgimtas instinktas.Žmonės į laidotuves eina susitikti savo draugų, savo bendraamžių, tų, su kuriais pasirašę neoficialią laiko sutartį: mes kartu gimėme, mūsų gyvenimai, patirtys, išgyvenimai persipynė, mes kartu mirsime. Žinoma, pasitaiko įvairių prašalaičių, smalsuolių, maitvanagių, hienų ir šakalų, tačiau pagrindinis branduolys visuomet bendraamžiai.Tie, kurie miršta anksčiau už bendraamžius, tam tikra prasme sulaužo sutartį, nusižengia nerašytoms taisyklėms, ir numirėlio draugai susirenka nebyliai jo pasmerkti. Kartu tai yra ir tam tikras sutarties su laiku atnaujinamas: visi susirinkusieji sielvarto, užuojautos ir nesąmoningos, tiksliau, pasąmoninės paniekos velioniui krauju dar sykį pasirašo minėtą neoficialią, nerašytą sutartį: mes gimėme kartu, mes turime mirti kartu...“Tamara, Jelizaro Poplavskio anūkė, liaunasi skaityti, pasižiūri dar sykį, kaip vadinasi knygelė, kurią laiko rankose (perskaičiusi pavadinimą „Laiko nusikaltimai“ mergina pamanė, kad čia bus koks nors fantastinis siužetas, laiko mašinos ir panašiai), ir tyliai sumurmėjusi „to man tik ir tetrūko“, numeta knygelę ant lovos, nueina į senelio Jelizaro kambarį, pastovi, akimis apžiūrinėdama negausius velionio daiktus, atidaro spintą, ištraukia keletą marškinių, pauosto juos, deda atgal, nueina prie lango, ant palangės stovi didelė, nuo laiko pageltusi kiaulė taupyklė, Tamara pakelia ją nuo palangės, atsargiai pakrato, - viduje sužvanga metalas.Šį žvangėjimą papildo, tarsi pratęsia kitas garsas: tai skamba Tamaros mobilus, Pink Floyd melodija „Money“. Mergina, nepaleisdama kiaulės taupyklės iš rankų, eina pasiimti aparato. Pasižiūri, kas skambina – ekranėlyje šviečia Hasano vardas.Klausau, - sako Tamara, tačiau tuo pat metu kiaulė išslysta jai iš rankų, atsitrenkia į grindis ir, garsiai pokštelėjusi, suskyla į keletą dalių. Tarp nuolaužų matyti keliasdešimt įvairių monetų, tai yra, mėtosi ir centai, ir tarybinių laikų kapeikos. Tačiau Tamaros dėmesį patraukia trys žiedai su dideliais brangakmeniais.Toma, kalbėk, ką ten darai? – pasigirsta Hasano balsas.Aš tau paskambinsiu, po pusvalandžio, - greitai išberia į ragelį Tamara ir nutraukia pokalbį išjungdama telefoną. – Tai senas paršas, - sako mergina pusbalsiu sau panosėje, atsitupia ir atsargiai surenka tarp šukių gulinčius žiedus.
Sostinės laidojimo namai, vieni iš daugelio. Pro duris įeina Genadijus Poplavskis, Jelizaro Poplavskio, andai nuskendusio baseine, o vėliau už apvalią sumą atiduoto Mobiui D, sūnus. Jis pasisveikina su vieniša, atokiau nuo karsto stovinčia figūra, bet priėjęs arčiau pamato, kad tai kolona.- Mėšlas, - pusbalsiu sako Genadijus.Genadijus niekam nesakė apie tėvo laidotuves, senolio bendraamžiai visi išmirę, todėl į jo laidotuves kiek vėliau susirinks tik tie, kuriuos Genadijus pakvietė. Kitaip tariant, patikimi žmonės, nes, kaip žinome, numirėlis ne tas, kurio reiktų tikėtis.Sūnus prieina prie karsto, keletą akimirkų susikaupęs žiūri į jo turinį, paskui daužo kumščiais kraštą ir pro sukąstus dantis švokščia „Idiotai! Idiotai! Niekšai!“Genadijus visko galėjo tikėtis, tačiau kad vietoj vyro lavono karste gulės moteris, tai jam smūgis. Jis karštligiškai išsitraukia iš kišenės telefoną, susinervinęs spaudžia mygtukus, jam aparatas slysta iš rankų, pagaliau pavyksta nuspausti reikiamą mygtuką, jis prideda telefoną prie ausies, sako „alio, bose, alio“, ir staiga netenka žado, sustingsta: iš už nugaros, kur anksčiau nieko, išskyrus koloną, nebuvo, jam ant peties kažkas uždeda ranką. O paskui ta kolona netgi prabyla sunkiu, kimiu, gergždžiančiu balsu:Nesielvartauk taip, sūnau, būk susikaupęs.Genadijus girdi iš ragelio sklindantį boso Mobio D. balsą, kuris šaukia „alio, klausau, Gena, kas ten per šlamštas, kas atsitiko?!!”, tačiau Genadijus nieko neatsako šefui, pamažu iškelia rankas, tarsi į jį kas nors taikytų ginklu, nuspaudžia mygtuką, atšaukiantį skambutį, ir labai lėtai sukasi į koloną.Tėve? – sako Genadijus, ir jam pačiam plaukai stojasi nuo tokio klausimo, o jo balsas virpa.Taip, aš pažinojau tavo tėvą, - vėl sugergždžia kolona.Pagaliau atsisukęs Genadijus pamato priešais save prie kolonos stovinčią aukštą sudžiuvusią žmogystą.Kas jūs? - klausia Genadijus su milžinišku palengvėjimu. – Maniau, kad aš čia vienas.Taip, sūnau, likai vienas. Nors ir ne visai, - sugergždžia senis.- Mudu su Jelizaru buvom pažįstami dar prieš tau gimstant.O kuo jūs vardu, tėvas apie jus man niekad nepasakojo.Tai sena istorija, - sako senis. – Mano vardas Petras. Tai atsitiko karo metais...Flashback.1942 metai, vokiečių okupacija, vidutinis Lietuvos miestelis, du paaugliai, Jelizaras ir Petras, užsuka į namą, kurio šeimininkus neseniai turguje netyčia nušovė įkaušęs policininkas: vijosi vagį, šaudė, kur pakliūva, niekuo dėtam vyrui pataikė į galvą, o moteris numirė ligoninėj. Ir štai namai jau kone mėnuo tušti.Vakaras, pamažu temsta, vaikinai šlaistosi po tuščius namus pasišviesdami karišku žibintuvėliu, rastu iš karto po rusų kariuomenės pasitraukimo. Svetainėje, kur prie sienos stovi didžiulis sieninis laikrodis, paaugliai ima naršyti komodos stalčius, bet nieko gero neranda, tik išmėto po visą kambarį drabužius. Staiga kažkas subraška, Petras, kuris ir laiko žibintuvėlį, šviesos spindulį nukreipi į triukšmo pusę: vaikinai mato, kad sieninis laikrodis pamažu juda nuo sienos, o paskui sukasi į šalį. Jelizaras trumpai rikteli, Petras užčiaupia jam burną. Pro sienoje atsivėrusią slylę išlenda juodas šešėlis, ir žibintuvėlio spindulys ima virpėti, tačiau greitai šešėlis virsta žmogumi tamsiais drabužiais, žmogaus akys nesveikai spindi tamsoje, jis sako:- Gal turite ko nors pavalgyt, vandens?Vaikinai atpažįsta vaiduoklį: tai Hiršas Zimanas, turgavietėje turėjęs dviaukštį namą, kuriame buvo daug parduotuvių, buvo pardavinėjama geležis, drabužiai, maisto prekės, smulkioji žemės ūkio technika. Tai buvo vienas turtingiausių miestelio žmonių. Į kambarį tvokstelėjo seniai nesipraususio kūno kvapas.Fe, kaip jis dvokia, - susiraukia Petras.Gerti, - pakartoja maldaujamu balsu Zimanas.O ką už tai duosi? - klausia Jelizaras.Aš nieko neturiu, maldauju, čia moterys, - sako Zimanas. Jam iš už nugaros pro skylę į kambarį išlenda dvi moterys, jo žmona ir dukra. Jų plaukai sulipę, seniai neplauti, veidai išbalę, akys ir skruostai įdubę, - šeimyna atrodo kaip pamėklės iš ano pasaulio.Petras žibintuvėlio šviesos spinduliu parodo žiedą ant Zimano piršto.Duok šitą, gausi valgyt.Gerai, - nuolankiai sako Zimanas.Negerai, - sako Jelizaras, paimdamas žiedą. – Užsimokėjai tik už save, dar duok ką nors ir už moteris.Už šitą žiedą galima šimtą karvių nupirkti, - sako Zimanas.Juk tavo duktė ne karvė, - sukikena Petras, Jelizaras taip pat prunkšteli. Paskui Jelizaras iš kišenės išsitraukia duonos kriaukšlę ir ima garsiai čepsėdamas lėtai kramtyti.Zimanas žiūri į paauglius beviltišku užguito gyvulio žvilgsniu, sunkiai nuryja seiles, paskui iš užančio išsitraukia maišelį, išima iš jo dar du žiedus su brangakmeniais.Pažadėkit, kad neįduosit mūsų, - sako vyras silpu balsu.Nesinervink, buržujau, - sako Petras ir paima žiedus.- Dabar slėpkitės, greitai komendanto valanda, mes grįšim rytoj.Paaugliai išeina.Po pusvalandžio prie namo privažiuoja sunkvežimis, iš jo iššoka keletas vietinių baltaraiščių ir policininkų, apsupa namą, kiti įeina į vidų, jėga atplėšia sieninį laikrodį, griežtai sukomanduoja:Žydai, lauk! Raus, raus, kiaulės! - komanduoja policininkai, - ir jų žodžius palydi žvengimas.Intarpo pabaiga.Laidojimo namuose keletą akimirkų tvyro tyla.Nesmerk savo tėvo, - sako senis Petras. – Mes buvom jauni, kvaili, be to, sunkus buvo laikas, suprasti, kas gera, kas bloga, nelengva...Taip, taip, - sako sutrikęs Genadijus Poplavskis. – O kas buvo paskui, kur jūs dėjote žiedus, juk jie turbūt kainuoja krūvą pinigų?Karui baigiantis pasitraukiau į Vakarus, tavo tėvas liko čia. Kai prasidėjo Atgimimas, sunkiai susirgau, negalėjau grįžti į Lietuvą, paskui parvažiavau, kol suradau tavo tėvą... Pavėlavau.
Tamara skambina Hasanui.Hasanai, atsimeni, tu sakei: kai norėsi, galėsi nebedirbt su manim?Tai ką, keli inkarą? – klausia Hasanas.Tu juk žinai, aš tai dariau, kad tėvą paeerzinčiau, - sako Tamara. Ji kalba telefonu gulėdama ant lovos, ir antroje serialo dalyje minėtos kuprelės ant jos nugaros nematyti – ko gero, arba tai buvo optinė apgaulė, arba scenarijaus autoriaus mizoginija gražioms moterims, nes Tamara – graži, jauna moteris. Ji žaidžia su ant užtiesalo gulinčiais žiedais ir kalbasi su Hasanu.Iš ko gyvensi, ką, lobį radai? – klausia Hasanas.Panašiai, - sukikena Tamara.Na, kaip žinai. Jei apsigalvosi, skambink, - sako Hasanas ir jiedu atsisveikina. Be abejo, tikri suteneriai taip nesielgia su prostitutėmis, bet, kaip mes žinome, Hasanas nėra tikras suteneris, jo specializacija tarpininkavimas, o Tamara – toli gražu ne tikra prostitutė, ji buvo tipiška „dinamistė“ ir kurį laiką specializavosi klofelino srityje.Laidojimo namai. Senis Petras prieina prie karsto, mato ten gulinčią seną moterį.Visiškai subobėjai, Jelizarai. Tu niekad nebuvai tikras vyras. – Senis pasisuka į Genadijų. – Nepyk, sūnau... Tai mūsų, senių, sąskaitos. O tu nieko nepaisyk, gedėk tėvo kaip ir dera sūnui... Nors tėvystė gana keblus dalykas. Aš taip pat turiu sūnų... Tėvystė – santykis su svetimu, kuris, būdamas visai kitas asmuo, yra ir aš. Juk sūnus nėra tėvo kūrinys, nėra ir jo nuosavybė, ar ne?Na, ne, turbūt, ne, - sako Genadijus Poplavskis. – Aš neturiu sūnaus, turiu dukrą.Nei galios, nei nuosavybės kategorijos neleidžia nusakyti santykio su vaiku. Aš negaliu sakyti, kad turiu savo vaiką, iš esmės aš pats esu savo vaikas.Dėde Petrai, o kaip su tais žiedais? – nedrąsiai klausia Genadijus, nes jam šie senio kliedesiai apie vaikus visiškai nerūpi.Taip, taip žiedai... Vaikai gyvenimo žiedai... Antra vertus, juk sūnus nėra koks nors įvykis, kuris atsitinka tėvui, ir ne būsena, kaip tarkime liūdesys, ar išmėginimas, ar kančia. Tėvystė nėra atjauta, kuria pasinaudodamas galėčiau įlįsti į sūnaus kailį. Esu savo sūnus ne dėl atjautos, o dėl savo būties, tai ontologinė sutartis, sutartis su laiku, nes tėvystė yra ir tėvo išorybė sūnaus atžvilgiu, pliuralistinis egzistavimas...- Senis sunkiai atsidūsta, persižegnoja.Dėde Petrai, o žiedai, kur jūs paslėpėt žiedus? Išsivežėt į Vakarus ar...? – Genadijaus balsas suvirpa, šis garsas galėtų išduoti jį kankinantį godumo priepuolį arba paprasčiausią smalsumą, norą sužinoti istorijos pabaigą, nes tai visus mus labiausiai kankina: sulaukti istorijos, kurią mums pasakoja rašytojas, Dievas ar tiesiog pats Laikas, pabaigos.Tuo metu prie durų kažkas sukrebžda, Genadijus atsisuka į tą pusę, - nieko, tuščia, vėjas, skersvėjis sušlameno juodą užuolaidą. Kai atsisuka į senį Petrą, Genadijaus nuostabai, jo taip pat nebėra, tik vieniša, niūri kolona. „Mėšlas“, - iškošia Genadijus ir skubiu žingsniu išeina iš patalpos, prisidėjęs telefoną prie ausies.Tamara važiuoja taksi į laidotuves, ji gerai nusiteikusi, ji nori susitaikyti su tėvu, nes mirtis ne tik išskiria žmones, kartais ji sustiprina ryšį ir užgydo giminystės žaizdas; Tamara užsidėjusi ausines, klausosi muzikos, o mes, žiūrovai, kiekvienas girdime tą melodiją, kuri dabar mums labiausiai reikalinga.
Miniserialo tęsinys bus
