Įsivaizduokime, kad JAV prezidentas užsigeidė apsilankyti Vilniaus knygų mugėje. Arba Rusijos prezidentas. Specialiai tik mūsų knygų mugėje ir niekur kitur. Teskamba tai kaip ateities linkėjimas renginio organizatoriams. Tuo tarpu mes pabandykime įsivaizduoti, kaip jų apsilankymą pateiktų Lietuvos visuomeninė televizija.
Galima numanyti, kad tą įvykį pamatytume tarp naujienų, tačiau tik kultūros puslapyje. Jokios politinės reikšmės tai esą neturėtų. LTV apskritai įgyja savitą specializuotų žinių skirstymo kriterijų – pagal renginio vietą kultūros erdvei gali priskirti ir laidotuves. O kodėl ne? Prieštarauti nėra lengva.
Kai vieną lietingą 2006 metų rugsėjo vidudienį į Vilniaus oro uostą buvo parskraidinti prelato Mykolo Krupavičiaus palaikai, šis įvykis vakare atsidūrė “Panoramos” „Kultūros“ puslapyje. Kai Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos visuomenė perlaidoja, susigrąžina į gimtinę savo istorijos veikėjus (prezidentus, kunigaikščius, kariškius, kitus politinio elito lyderius), tų šalių televizijoms nešauna į galvą tokias akcijas pateikti tarp parodų, knygų pristatymo, bažnyčių restauravimo. Matyt, jie dar nepakankamai gerai įgudę atskirti socialinę politinės kultūros sampratą nuo istorinės asmenybės reikšmės šalies visuomenei. Ten ir kitur Europoje specialistai to neatskiria. Jei asmenybė turėjo įtakos ne tik vienos profesijos žmonėms, bet ir masėms, laidotuvės priskiriamos politiniam įvykiui. Mūsų TV auditorijoms tokia samprata netinka.
Gal nežinoma, kas buvo Mykolas Krupavičius? “Tik” vienas iš žemės reformos sumanytojų, Steigiamojo Seimo ir dar trijų Seimų narys, žemės ūkio ministras, įgyvendinęs žemės reformą, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas... Tai pareigybės, tačiau, vadovaudamas valdančiajai Krikščionių demokratų partijai, politinės įtakos jis turėjo daugiau, nei būtų galima manyti.
Jei į istoriją žvelgtume kaip į kultūrinės tradicijos tęsinį, tai buvo galima ir tremtinių palaikų pargabenimą iš Sibiro prieš septyniolika metų rodyti tarp kultūros naujienų. Dešimtys karstų, uždengtų trispalvėmis, išrikiuoti Vilniaus oro uoste. Tai prilygintina lietuvių kultūros tradicijai – susigrąžinti tėvus į gimtąją žemę? Šitaip vertinant, informacija verta literatūrinio puslapio.
LTV praėjusiais metais net daugiau reikšmės suteikė rodydama buvusių dviejų JAV prezidentų laidotuves. Taip, tai buvo svarbios figūros ir Lietuvos istorijai (ypač R.Reaganas). Ir pasakysite – kaip aš čia drįstu lyginti pasaulinio masto lyderius su... prelatu. Bandau paaiškinti: jo statusas pokariu netgi prilygintinas prezidentui emigracijoje! Pagaliau, ar tai ne Lietuvos valstybininkas?
Žinių atrankos kriterijus atitinkamai pritaikytas ir į kultūros stalčių įdedant reportažą apie Jurgos Ivanauskaitės laidotuves, jas parodant tik kaip atsisveikinimą su rašytoja, žinoma vienam kitam tūkstančiui skaitytojų. Kaip mažiau socialiai reikšmingą įvykį nei politinė aktualija iš Vyriausiosios rinkimų komisijos prieškambario.
Štai jums Gavėnia: blynai, kaukės, žiema, eik iš kiemo (o ji ima ir... neina, nes TV profesionalų širdyse – šalčio jausena). Ir čia, per šitą žiemos speigą jau galime spręsti apie naujienų atrankos politiką: kaip iš tikrųjų įvykiai suprantami, ir kodėl įžymaus žmogaus laidotuvės yra tolimiausioje „Panoramos“ vietoje?
Manding tai yra profesinis temų tvarkos išmanymas. Asmenybės laidotuvės yra kaip... perfomansas (o gal instaliacija?) šiuolaikinio meno salone.
Autorius yra Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis.
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
