Modernioji Lietuva, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, laimei, netapo vieno miesto šalimi. Kad ir kiek Vilnius artėtų prie Vakarų Europos sostinių tapdamas įspūdingu metropoliu, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai išlieka reikšmingi ekonominio ir kultūrinio gyvenimo židiniai. Nors šiandien vis dažniau nuskamba keista ir net sovietmečiu nepopuliari mintis, kad Lietuva yra tik Vilnius ir provincija, šio naujojo snobizmo proveržiai nieko nekeičia.
Lietuva turi mažiausiai keturis svarbius ir išplėtotus kultūros centrus.
Provincializmo ydos
Nemanau, kad mes pasirengę turėti tikrą didmiestį.
Latvijos kultūra nepakelia vienintelio tikro Baltijos šalių didmiesčio Rygos, susiurbiančio visus tos šalies resursus. Tad nepanašu, kad mes galėtume Vilnių versti didmiesčiu, nesunaikindami jo autentiškos erdvės, kuri anaiptol nėra didmiestiška, ir nedeformuodami visos Lietuvos miestų kultūros.
Sveikas protas byloja, kad mūsų miestų kultūros labui reikia nepasikliauti vien ekonominiu miestų plėtros dydžiu, kuris, beje, pats savaime anaiptol neskatina kultūros decentralizacijos ir viešųjų erdvių kūrimo.
Deja, pas mus dar be galo daug provincializmo pačia giliausia ir tikriausia šio žodžio prasme - naivaus įtikėjimo, kad vieta sukuria žmogų.
Viskas yra priešingai - mūsų gyvenamoji vieta nėra nei mūsų nuopelnas, nei trūkumas. Ne vieta sukuria žmogų, o žmogus sukuria vietą. Ne taip jau paprasta, pasirodo, perprasti šią elementarią tiesą.
Ties klaidų riba
Kad ir kaip būtų, šiandien būtų didelė klaida visą dėmesį telkti vien į didžiuosius miestus. Šiaurės Europos patirtis aiškiai byloja, kad ir maži miesteliai gali tapti intelektinio ir kultūrinio gyvenimo centrais.
Švedijoje ir Suomijoje nedideliuose miesteliuose linkstama rengti aukščiausio tarptautinio rango kultūros forumus, mokslines konferencijas, literatūros seminarus, šiuolaikinės dailės parodas ir muzikos festivalius.
Nedideliame Suomijos mieste Lahtyje (Lahti) pastatyta įspūdinga Jano Sibelijaus koncertų salė, dar kartą primenanti aukščiausią suo-mių architektūros lygį, į šio miesto simfoninio orkestro koncertus privilioja žmones ir iš Helsinkio. Tarptautinio garso simfoninis orkestras, kuriam vadovauja savo darbu su Birmingemo simfoniniu orkestru Anglijoje pagarsėjęs įžymus suomių dirigentas Osmo Venska (OsmoVänskä), išgarsino ne tik šį miestą, anksčiau žinomą tik savo didžiojo šuolių su slidėmis tramplino bei žiemos sporto infrastruktūros dėka, bet ir Suo-mijos kultūros decentralizaciją, apsivainikavusią tokiu triumfu.
Tik ne Vilniuje
Tiesa, ir Lietuvoje būta kažko panašaus į mažojo kultūros centro stebuklą - Juozo Miltinio teatro Panevėžyje, į kurio spektaklius vykdavo ne tik vilniečiai ir kauniečiai, bet ir teatro mėgėjai bei teatralai iš Maskvos ir tuometinio Leningrado. Bet dabar tai jau praeities faktas ir sunku tikėtis, kad be rimtos kultūros strategijos kažkas panašaus pasikartotų.
Tiesą sakant, ne tiek jau daug ir reikia, kad būtų bent pradėta šis tas daryti šia linkme. Pakanka pradėti tarptautinius literatūros seminarus, šiuolaikinės dailės parodas ar muzikos festivalius rengti ne Vilniuje, o mažuose miesteliuose.
Juk būtų galima remti menininkų projektus su sąlyga, kad jie bus įgyvendinami ne didžiuosiuose miestuose. Taip būtų paskatintas ir galerijų bei džiazo kavinių tinklo kūrimas nedideliuose miestuose, jau nekalbant apie kultūrinio gyvenimo išsklaidymą, meno ir kultūros forumų decentralizavimą bei didelį impulsą mažųjų miestų mokykloms ir vietinei inteligentijai.
Kūrybinės industrijos
Šiandien vis dažniau nuskamba įdomi mintis apie kūrybines industrijas kaip naują kultūros ir meno funkcijų bei vaidmens visuomenėje paradigmą - kūrybinių industrijų terminas jau nusistovėjo Didžiojoje Britanijoje ir vis labiau yra pripažįstamas visoje Europos Sąjungoje. Šioje paradigmoje menininkai nebėra traktuojami kaip trapi socialinė grupė, esą reikalinga nuolatinės valstybės globos. Valstybės parama nėra atmetama, bet linkstama labiau pabrėžti naują meno ir kultūros situaciją jiems balansuojant tarp valstybės kultūros programų ir politikos, verslo, fondų bei pilietinio sektoriaus.
Idėja, jog menas ir humanitarinė kultūra yra iš esmės nuostolingos sritys, yra tiesiog atgyvenusi ir klaidinga. Menas ir humanistika, jei tik atsiduria išmintingose rankose, gali virsti darbo vietų kūrimo ir ekonominės gerovės šaltiniu - pakanka paminėti nedideles privačias dailės galerijas ir bibliotekas Vakarų Europoje, kuriose virte verda kultūrinis gyvenimas, susiliejantis su pramogų sfera ir viešosios erdvės konstravimu.
Kūrybinės industrijos yra ne tik ekonomiškai efektyvios ir galingos - jos gali prikelti ištisus miestus ir suteikti jiems naują gyvybę. Mes gerai žinome Fluxus ir SoHo rajono istoriją Niujorke ar Vilniaus Užupio patirtį, bet verta paminėti ir kitas įdomias patirtis - kad ir nūdienos Berlyno fenomeną, šiam miestui akivaizdžiai tapus Europos menininkų Meka. Ši didžioji Berlyno transformacija aiškinama labai paprastai: Berlyne butai ir dirbtuvės yra nepalyginti pigesni nei Stokholme ar kituose Europos metropoliuose. O menininkai nūdienos pasaulyje gyvuoja kaip transnacionalinės gentys.
Iš mirties kelia menas
Įdomi kultūrinio gyvenimo situacija susiklostė Šiaurės Anglijos centre Lydse (Leeds) ir antrajame Nyderlandų mieste Roterdame. Šiuo metu dėl jiems palankios miesto savivaldybės politikos Lydse kuriasi daug dailininkų - kaip niekad anksčiau.
Šiaip jau apleistų miesto rajonų gaivinimo istorija yra gan gerai žinoma - rytinį Londoną iš merdėjimo prikėlė menininkai, o po to į atgaivintą ir jau gerokai pabrangusį Istsaidą (Eastside) plūstelėjo ir verslininkai. Apleistuose rajonuose krenta butų kainos ir galima pusvelčiui įsigyti dirbtuves. O po to šios vietos prikeliamos naujam gyvenimui ir paverčiamos prestižinėmis.
Roterdame vyksta panašus procesas - brangiame ir erdvės stokojančiame Amsterdame sunkiai sekantis įsikurti ar įsigyti dirbtuves bei plėtoti savo projektus, menininkai staiga plūstelėjo į Roterdamą. Miesto savivaldybė netruko tuo pasinaudoti, padaryti menininkams naudingų nuolaidų, ir mieste netruko suklestėti šiuolaikinis menas, privačios galerijos ir muziejai, atsiradę ten, kur anksčiau būta niekieno žemės - griuvėsių ir apleistų teritorijų.
Naujos viešosios erdvės
Apleistose miesto teritorijose, pilkosiose zonose ir niekieno žemėje menininkai sukuria viešąsias erdves.
Ypač tai pasakytina apie buvusių pramoninių miestų objektus, tapusius negyvėliais, o vėliau prikeltus antrajam gyvenimui - senąsias gamyklas, fabrikus, uosto pastatus. Taip atgimė garsusis XIX a. pramoninio pasaulio centras Mančesteris, šiandien humanitarizuotas ir virtęs menininkų miestu ir kultūros židiniu.
O dar labiau tai pasakytina apie „Suomijos Mančesterį“ - Tamperę, kurios buvusiose gamyklose įsteigti puikūs meno muziejai ir galerijos. Taip senieji pramoniniai objektai ne tik įamžino save, bet ir pratęsė savo egzistavimą kaip humanitarinės kultūros erdvės kūrimo instrumentas bei jos buveinė.
Vakarų Jorkšyre (West Yorkshire) Anglijoje, šalia Lydso yra nedidelis miestelis Solteras (Saltaire), pagarsėjęs greta esančiame Bredfordo mieste (Bradford) gimusio ir šiuo metu JAV gyvenančio tapytojo Deivido Hoknio (David Hockney) galerija. Ši galerija yra įkurta pasenusioje didžiulėje gamykloje - kartu su biblioteka, knygynu ir restoranu. Šią įspūdingą viešąją erdvę plyname lauke sukūrė vėliau miręs verslininkas Džonatanas Silveris (Jonathan Silver) - D.Hoknio draugas ir jo talento gerbėjas, prikėlęs Soltero miestelį naujam gyvenimui.
Didybės muliažai
Tačiau Lietuvoje vyksta priešingas procesas - spartus viešųjų erdvių praradimas ir naujų komercinių „šventovių“ dygimas. Jau vien ko verta „Lietuvos“ kino teatro istorija. Mūsų akyse fabrikuojama istorija ir kuriami absurdiški muliažai (turiu omenyje disneilendinių Valdovų rūmų statymą šalia autentiškos Vilniaus arkikatedros), o tikrosios viešosios erdvės gali išnykti. Todėl pats laikas pripažinti faktą, kad mūsų miestų kultūrai yra iškilusi grėsmė - sąmonė, kurianti Valdovų rūmus ir komercines šventoves, gali sunaikinti tikrąją miesto erdvę.
Kultūros decentralizacija ir kūrybinės industrijos neabejotinai atgaivintų mūsų miestų pilkąsias zonas ir prikeltų jas naujam gyvenimui. Dar daugiau - šis procesas sutaikytų oficialiąją ir kasdienybės kultūras, ženkliai pakeldamas ir gyvenimo kultūrą.Gal tada nereikėtų fabrikuoti istorijos - pakaktų prikelti autentiškas erdves ir humanizuoti senojo industrinio pasaulio objektus. Kartu ir palaikyti tikros, o ne sufabrikuotos kultūros gyvybę.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
