Skandalų ir nesusipratimų seka Seime bei politikų tarpusavio santykiuose vis labiau kelia įspūdį, kad artėjame prie visuotinio įtarumo vienas kitam. Tai nenaudinga nei politikams, nei visuomenei. Dešiniųjų sparne esanti Liberalų ir centro sąjunga šiandien, regis, viduje išgyvena tokias įtampas, kad atrodo, jei tai užsitęs ilgiau, ji sprogs ir sudarkys visą jau nusistovėjusią centro ir dešinės partijų konfigūraciją.
Dabartinis su Artūru Zuoku susijęs skandalas dar labiau išryškino nesutarimus partijoje. Tampa akivaizdu, kad paskutinis partijos suvažiavimas nepanaikino tų įtampų, kurias buvo tikėtasi panaikinti. Eugenijaus Gentvilo tiesūs ir kategoriški vertinimai bei reikalavimai, Gintaro Steponavičiaus siekis išlaikyti vienybę ir kartu vis dažniau pasireiškiantis jo vienišumas, Petro Auštrevičiaus ignoravimas demonstruoja, kad liberalcentristai taip ir liko pasidaliję į kelias tarpusavyje konkuruojančias grupes, viena kitą įtarinėjančias ir siekiančias užvaldyti visą partiją.
Tokia liberalcentristų padėtis labai naudinga toms jėgoms Seime, kurios nenorėtų matyti frakcijų, pajėgių formuoti naujas koalicijas. Tai, kad liberalcentristai riejasi tarpusavyje, paranku darbiečiams, kurie kol kas yra užtikrinti, kad Seime suformuoti kitą pajėgią dirbti valdančiąją koaliciją nerealu. Taigi liberalcentristų ambicijos, virstančios konfliktais partijoje, yra viena iš dabartinės valdančiosios koalicijos patvarumo sąlygų.
Dabar aiškintis, kieno ambicijos, pretenzijos ar kaprizai sukėlė šį partijos vidaus konfliktą, yra beprasmiška. Kaltų paieška yra lengviausia sąlyga tęsti chaosą partijoje. Liberalcentristams šiandien tereikia blaiviai konstatuoti, kad partijoje susiklosčiusi padėtis yra paprasčiausiai neišsprendžiama. Visi konflikto dalyviai yra pakankamai ambicingi ir užtektinai ryžtingi veikti taip, kaip yra sumanę iki galo. Todėl optimaliausia būtų ne tiek bandyti taikytis (tik neaišku dėl ko, nes realiai nėra susipykusių, yra nepatenkintų vienų kitais, kitų vykdoma veikla ar daromais sprendimais), kiek išspręsti klausimą diplomatiškai - pripažinus principų ir interesų nesuderinamumą siekti išsiskirti į kelias politines partijas.
Taigi sukūrus sąlygiškai vadinamas „zuokininkų“ ir „genvilininkų“ partijas, politinis klimatas Seime pagerėtų, nes dvi naujos frakcijos sustiprintų centro jėgas. Tai leistų tiems Seimo nariams, kurie dabar yra priversti būti kitose frakcijose, atrasti savo politinį junginį. Neabejoju, kad į naujas frakcijas, kuriose būtų P. Auštrevičius ir G. Steponavičius, susirinktų pakankamai politikų iš darbiečių, valstiečių ir socialdemokratų. Lygiai taip pat frakcija, kuriai atstovautų „zuokininkai“, sulauktų tų, kurie šiandien pritaria jam, tačiau nenori prisijungti prie chaoso kėlėjų frakcijos ir partijos.
Taip pat reikia suprasti, kad rinkimai į savivaldybių tarybas jau ne už kalnų, todėl taikiai pasidalijusi partija nurimtų viduje ir vėl pavirstų į partiją, kuri gali dirbti gyventojams, o ne funkcionuoti dėl ginčo, kuri taptų priimtinesnė rinkėjams. Kita vertus, patenkinę ambicijas naujų liberaliųjų partijų nariai netaps principiniais konkurentais, o veikiau sieks bendradarbiauti ir dirbti kartu ten, kur jų interesai ir principai sutaptų. Tokie politiniai dariniai būtų patrauklesni koalicijoms ir bendradarbiavimui.