Priešais stovinčiame name mylisi žmonės. Vyras ir moteris. Daro tai balkone. Iš ryto. Tiesa, namas stovi ne visai priešais.
Jo korpusas statmenas tam sparnui, kuriame gyvenu, taigi, žiūriu lyg ir įstrižai. Bet dėl to dar geriau matosi. Iš viršaus į apačią. Tipiška visų mus stebinčių dievų pozicija.
Nepasakyčiau, kad reginys labai jaudinantis. Moteris apkūnoka, vyras liesas. Jų kompozicija ne visai įprasta – vyras sėdi ant čiužinio, kuris patiestas balkone, o moteris klupo šalia jo ir viršutinė jos torso dalis juda taip, tarsi kažką valytų. Balkonuose statybininkai visuomet palieka kokio nors šlamšto – neišgramdysi šimtą metų. Tačiau ji ne gramdo. Arba gramdo, bet ne tai. Malonumų aruodai, gašlumo giraitės, gyvybingumo šlaitai ir intymumo rėvos.
Kuo ilgiau stebiu tai, tuo aiškiau suprantu – stebėjimo objektas ne pora, atsiduodanti ryto malonumams, o kažkas kita. /.../
Šį epizodą užrašiau prieš keletą mėnesių, kai balkone dar iš tiesų buvo galima mylėtis, dabar ten šalta, drėgna, dabar ten klaidžioja purvina Kalėdų šmėkla. Sėdžiu, skaitau, mąstau – ką gi, velniai rautų, galvojau žiūrėdamas į ištvirkaujančius kaimynus? Ką nors apie vojerizmą? Apie kaimynus kaip apie grėsmingai plintantį reiškinį, su kuriuo tuojau bus nebeįmanoma susidoroti nepasikvietus kariuomenės? Kaimynai kaip globalinis atšilimas – niekur nuo jų nepabėgsi, planetoje ankšta. Anąnakt, apytikriai trečią valandą viršuje kažką šventė. Klausėsi muzikos, be abejo, garsiai, ir dar dainavo. Jau tas girtų lietuvių dainavimas – kad jiems visiems gerklės užaktų. Tokiais atvejais galiu duoti vienintelį patarimą – palaiminti yra ausų kamštukai.
Nuklydau. Norėjau susikoncentruoti ties pora balkone ir nuklydau. Gali būti, kad tai, kas mane labiausiai sudomino, buvo ne išorėje, o viduje, tai yra – vidutinio amžiaus krizė. Tarpas tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties. Arba tarp penkiasdešimties ir šešiasdešimties. Kai gyvenimo džiaugsmas pamažu tampa nebepasiekiamas. Viskas daugiau ar mažiau kartojasi, viskas sukasi ratu antrą, trečią ar net ketvirtą sykį. Net ir seksas balkone. Žvėriška, desperatiška krizė.
Žmogaus gyvenimas sklidinas krizių. Paauglystės krizė, menstruacijų, vedybinio gyvenimo ir su juo susijusių įsipareigojimų krizė, pirmojo vaiko gimimo krizė, antrojo vaiko gimimo krizė, ką jau kalbėt apie aštuntojo vaiko gimimą, skyrybų, neištikimybės, per didelės ištikimybės krizės, kūrybinės, draugystės krizės, pirmojo sudaužyto automobilio krizė, pirmojo impotencijos atvejo krizė, pirmosios žilų plaukų ar plikimo, celiulito požymių krizės, menopauzės krizė. Tegul apsišikėliai politikai negąsdina savo ekonominėm finansinėm krizėm. Mūsiškės kur kas sunkesnio pobūdžio, jos permanentinės, jos amžinos kaip pati būtis. Tiesą sakant, dėl sąvokos „amžinas“ mane nuolat kankina abejonės – kaip žmogus, net kalbėdamas apie žemės atsiradimą, tesugeba suskaičiuoti tik ligi keleto milijardų metų, gali sau leisti samprotauti apie amžinybę, kuri su jokiais metais ir skaičiais apskritai neturėtų būti susijusi? Amžinybės krizė.
Senstančio žmogaus nelaimė, kad pasidalinti krizių keliamais sunkumais pamažu nebebūna su kuo. Pažįstamųjų ratas siaurėja. Vieni miršta, kiti išvažiuoja, treti tampa valdininkais ar net politikais (tokiems krizės sąvoka tėra viešųjų ryšių srities terminas, proga susikrauti politinį ar piniginį kapitalą, nors Lietuvoje tai lyg ir tas pats).
Vienas pažįstamas nusilupo kojų nagus, kad užaugtų dailesni. Kitą gydytojai pagąsdino kepenų ciroze – metė gerti. Trečias tausodamas širdį liovėsi rūkęs. Ketvirtam skauda ranką. Penktas keletą metų gali tik stovėti arba gulėti. Įsikalbėjo, kad jeigu atsisėstų – stuburas sutrupėtų nelyg stiklinis. Originali krizė. Dar kitam demografinė nelaimė - užaugo vaikai, išvažiavo iš namų – gyvenimo prasmės nebėra. Jeigu būtų populiariausių banalybių sąrašas, jo viršuje nuolatos puikuotųsi gyvenimo prasmė. Juokingiausia, kad krizės pažeistus žmones baisu net stipriau per dantį patraukti – gali išbyrėt dantys!
Šindlerio sąrašas atvirkščiai – vien praradimai.
Ir kalbėtis, tiesą sakant, mes, krizės ištiktieji, tarpusavyje nebeturim noro. Galbūt silpnapročiai viduriniosios klasės amerikiečiai ir jaučia malonumą susiėmę už rankų pas kokį nors sukčių psichoanalitiką kartoti savipaguodos mantras, mums, rūsčios tarybinės individualistinės patirties užgrūdintiems, telieka gert po vieną ir mirt po vieną.
Tiesa, kartais aplanko vienas kitas prašviesėjimas – kai suvoki, kad štai šią puikaus viskio taurę su dusliai skambčiojančiais ledo kubeliais galbūt paskutinį sykį laikai rankoje, nes rytoj koks nors negailestingai geras gydytojas uždraus tau gerti iki pat finišo, kai stovi kur nors Alpėse, šalia jaukiai burzgiančio keltuvo ir tau po kojų atvirukinio grožio slėnis su tolumoj tokio pat atvirukinio dailumo apsnigtomis (amžinomis) viršūnėmis, o tu mėgaujiesi laukiančio nusileidimo malonumais ir galvoje tuščia, šviesu kaip po atominės bombos sprogimo, kai žiūri į savo moterį, susirietusią į kamuoliuką, pavargusią, murmančią kažką pro miegus ir jautiesi šiek tiek riteris su šeimyninėmis trumpikėmis, saugąs jos (amžinai) mergaitiškus, sudėtingus, paslaptingus ir nesibaigiančius sapnus ir krūtinę užpildo sunkiai nusakoma vos mirguliuojanti šviesa, kai vis dar randi knygų, kurias skaitydamas supranti, kad vis dėlto egzistuoja mitinis Eldoradas, nes ne tu vienas jo visą gyvenimą ieškojai, ne tu vienas tą prasimanytą rojų kūrei, ne tu vienas tikėjaisi jame užuovėjos nuo pikto realybės vėjo, kai, kai, kai, galėčiau, pasirodo, vardinti ir vardinti, vadinasi, ne viskas taip jau blogai, ne viskas teka žemyn, kaip andai sakė poetas, net jeigu viskas teka žemyn, kad ir koks būtų atstumas ligi žemės, vis tiek – reikia gyventi.
