Neseniai deklaruota ir eskaluota trijų Baltijos valstybių draugystė, atrodo, ėmė pamažu byrėti, pabrėžiant Lietuvos Rytų politiką ir jos strateginę partnerytę su Lenkija ir Estijos suartėjimą su Suomija bei jos orientaciją į Šiaurės šalis.
Be to, paaštrėjusi tarpusavio konkurencija ėmė išstumti tarpusavio bendradarbiavimą ir deklaruotą solidarumą.
Romantizmo laikotarpis
Sovietinė okupacija ir aneksija 1940 m. suformavo sąlygas realiam Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendrumo ir tarpusavio solidarumo formavimuisi. Sovietinės okupacija sudarė sąlygas susiformuoti socialiniams-ekonominiams panašumams trijose Baltijos šalyse.
Nors SSRS centrinė valdžia stengėsi atskirti šias tris respublikas ir riboti jų tarpusavio santykius, būtent sovietinė okupacija sudarė sąlygas formuotis Baltijos respublikų bendrai tapatybei.
Šis regioninis (Baltijos valstybių) tapatumas ėmė ryškėti ir įgauti aiškius kontūrus, susikūrus tautiniams sąjūdžiams ir sustiprėjus nacionalinio išsivadavimo nuotaikoms XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Tuo metu visas tris šalis pirmiausia vienijo bendras tikslas, t.y. nepriklausomybės atkūrimas.
Panašios politinės ir ekonominės sąlygos trijose respublikose ir kartu panaši santykių su išorine politine aplinka prigimtis buvo bendrų politinio atsiskyrimo nuo SSRS pastangų priežastimi.
Bendros taikios akcijos, tokios kaip „Baltijos kelias“ ir dainuojanti revoliucija, rodė visų trijų šalių vienybę, kuri lėmė bendrumo suvokimą visuomeniniu ir politiniu lygmeniu.
Baltijos valstybių bendrumą buvo bandoma įtvirtinti instituciniu būdu. 1990 m. balandį buvo bandoma įkurti Baltijos bendradarbiavimo tarybą, kurios siekis buvo sukurti bendrą rinką ir tokiu būdu sumažinti ekonominę priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, tačiau šios institucijos įkūrimo sumanymas nebuvo įgyvendintas. 1991 m. gegužę buvo įkurta Baltijos valstybių tarybą, kuri siekė svarbiausių Baltijos valstybių politinių tikslų 1990–1991 m., t.y. suvereniteto stiprinimo ir tarptautinio pripažinimo, įgyvendinimo.
Siekdamos nepriklausomybės, Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – susidūrė su tapačia politine realybe, o suvienytos bendrų tikslų ir politinių bei socialinių-ekonominių sąlygų, savo svarbiausių tikslų siekė bendromis pastangomis.
Baltijos tapatybė pradėjo greitai stiprėti, kadangi pagrindiniai trijų valstybių politiniai tikslai sutapo po nepriklausomybės atgavimo 1990 metais.
Skirties taškai
Solidarumo ir vieningumo jausmą bei bendrą tapatumą lemia išorinių ir vidinių veiksnių sąveika.
Vidiniai veiksniai yra susiję su visuomenių panašumais kalbiniu, religiniu, kultūriniu ir pan. pagrindu, o išoriniai veiksniai – su regionine, tarptautine aplinka, lemiančia politinio elito orientacijas.
Kitaip nei, pavyzdžiui, Šiaurės šalys, Baltijos valstybės negali didžiuotis bendromis šaknimis, t.y. panašia istorine praeitimi, religija, kultūrinėmis tradicijomis ir kalbiniu artumu.
Lietuva nuo kitų dviejų valstybių išsiskiria religiniu pagrindu (tiesa, Latgaloje ir Latvijoje yra katalikų bendruomenė), o Estija – lingvistiniu pagrindu.
Be to, Lietuva buvo turėjusi valstybingumą anksčiau nei 1918 m., o Estija ir Latvija – ne. Estija ir Latvija yra labiau paveiktos vokiečių kultūros negu Lietuva.
Lietuvos unija su Lenkija įtvirtino istorines Lietuvos sąsajas su Vidurio Europa, o Estijos ir Latvijos tokios sąsajos buvo gana ribotos.
Baltijos valstybes vis labiau artino viena prie kitos ir vienijo bendras jų likimas XX a., t. y. jų inkorporacija į Rusijos imperijos sudėtį XIX a. bei XX a. pradžioje, lydima atitinkamo Rusijos kultūros poveikio.
Kai Baltijos valstybės tapo visavertėmis tarptautinės bendruomenės narėmis, jos gynybos ir saugumo stiprinimą, kaip ir ekonominės gerovės lygio kėlimą, ėmė laikyti pirmaeiliais tikslais.
Po nepriklausomybės atgavimo Estija, Latvija ir Lietuva deklaravo tapatų tikslą – euroatlantinę integraciją, o tai apėmė tiek bendradarbiavimą, tiek tarpusavio konkurenciją.
Galiausiai nuo 1994 m. ėmė keistis trijų Baltijos valstybių politinio elito orientacija: Estija ėmė graviruoti į Šiaurės šalis (tiksliau, į Suomiją), pradėjo ryškėti Lietuvos orientacija į Vidurio Europą (tiksliau, į Lenkiją).
Be to, Lietuva ėmė labiau akcentuoti narystę NATO, o Estija, vykdanti radikalias ekonomines reformas, pirmoji iš Baltijos valstybių gavo pakvietimą pradėti derybas su Europos Sąjungą (ES) ir tai skatino jos atsiribojimą nuo kitų Baltijos valstybių. Estijoje ėmė ryškėti siekis tapatintis su Šiaurės šalimis, o Lietuvoje – su Vidurio Europa.
Dėl didelio Rusijos įtakos pažeidžiamumo Latvija iki šiol labiausiai lieka suinteresuota išsaugoti Baltijos valstybes kaip vieną vienetą, nes neturi kitos saugios kaimynystės.
Estija bendradarbiavimo stiprinimą su Suomija siejo su greitesniu pasirengimu narystei ES, o Lietuva tikėjosi per strateginę narystę su Lenkija greičiau tapti NATO nare.
Glaudūs Estijos ir Suomijos santykiai ir Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija iš dalies ardė vieningumo įvaizdį iš vidaus, tačiau tapatūs užsienio politikos tikslai ir Rusijos grėsmės veiksniai išlaikė regioninį Baltijos valstybių tapatumą.
Be to, išoriniai veikėjai iki šiol linkę Estiją, Latviją ir Lietuvą traktuoti kaip vieningą darinį.
Bendradarbiavimas ar konkurencija?
Politinis bendradarbiavimas tarp trijų Baltijos valstybių tebėra plėtojamas, net suformuotos bendros institucijos politiniam dialogui palaikyti: 1991 m. įkurta Baltijos Asamblėja, 1994 m. Baltijos Ministrų taryba.
Taip pat pradėti organizuoti Baltijos valstybių prezidentų susitikimai, kurie nebuvo institucionalizuoti ir vyksta iki šiol ad hoc principu.
Nuo 1994 m. ėmė vis labiau ryškėti tarpusavio Baltijos valstybių konkurencija ir nesutarimai.
Vienas iš nesutarimų šaltinių tarp Baltijos valstybių buvo sienų delimitavimas (konfliktas kilo tarp Lietuvos ir Latvijos bei Latvijos ir Estijos). Kitas konfliktas tarp Latvijos ir Lietuvos buvo susijęs su oro erdvės kontrole ir su Latvijoje esančia oro navigacine stotimi.
Tačiau dauguma nesutarimų, kylančių tarp Baltijos valstybių, buvo ir yra ekonominio pobūdžio, kadangi Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekonomikų panašumas vedė prie konkurencijos labiau negu prie ekonominio bendradarbiavimo.
Nesutarimą dėl Būtingės terminalo statymo galima taip pat sieti su Latvijos ir Lietuvos atskirais ekonominiais interesais. Be to, dar buvo vadinamieji „kiaulių“ ir „silkių“ karai, kurie buvo tik ekonominio pobūdžio, paskatinti tarpusavio konkurencijos.
Kalbant apie narystę ES, kiekviena valstybė siekė kuo greičiau integruotis, nors konkurencija kartu buvo lydima ir suderinta su didesnėmis bendradarbiavimo ekonominėje srityje pastangomis tarp Baltijos valstybių.
Ypač konkurencija integruojantis į ES išryškėjo tada, kai Estija pirmoji gavo pakvietimą dėl derybų narystės klausimais. Atrodo, tuo metu ir išoriniai veikėjai ėmė ardyti Baltijos valstybių, kaip vieningo (vieno) darinio, traktavimą.
Išskirtinis lieka bendradarbiavimas saugumo srityje. Galima teigti, kad karinis bendradarbiavimas tarp Baltijos valstybių yra gana unikalus fenomenas Europos regionalizme.
Pavyzdžiui, nei Beneliukso šalys (Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas), nei Šiaurės šalys tarpusavyje neįsitraukė į gilų karinį bendradarbiavimą.
Buvo svarstoma galimybė įkurti bendrą Baltijos valstybių gynybos sąjungą, tačiau pabijota, kad tokia sąjunga gali tapti kliūtimi Baltijos valstybių integracijai į NATO. Palankiai vertinami keturi pagrindiniai bendradarbiavimo karinėje srityje projektai Baltijos valstybėse – Baltijos batalionas (BALTBAT), kuris jau nustojo egzistuoti, Baltijos jūrų eskadrilė (BALTRON), Baltijos oro erdvės stebėjimo tinklas (BALTNET) ir Baltijos gynybos koledžas (BDC).
Problemos, kurios kyla bendradarbiavime gynybos srityje tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos, yra susijusios su finansavimu, kadangi ne visus projektus Baltijos valstybės yra pajėgios pačios finansuoti.
Perspektyvos
Baltijos valstybių vieningumui ir kartu bendram tapatumui išlikti įtaką daro išoriniai veikėjai.
Pirmiausia JAV buvimas Europoje. Vašingtonas kol kas buvo suinteresuotas Baltijos valstybių vieningumu, turint omenyje siekį šias valstybes paversti geopolitine sąsaja su Rusija ir Vakarų valstybėmis.
Bendradarbiavimui tarp Baltijos valstybių ir Šiaurės šalių skatinti JAV yra inicijavusi „e-PINE“ programą. Bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis irgi daugiausiai vykdomas daugiašalių pagrindu, „NB8“ (Šiaurė-Baltija) formatu.
Be to, Rusijos veiksnys, o tiksliau, Rusijos kaip grėsmės šaltinio vaizdinys Baltijos valstybėse veikia kaip skatinantis Baltijos valstybių vieningumą veiksnys.
Nors Maskva linkusi vykdyti skirtingą politiką Estijos, Latvijos ir Lietuvos atžvilgiu, ji yra vienodai traktuojama kaip potencialus grėsmės šaltinis visose trijose Baltijos valstybėse.
Galima pridurti, kad Baltijos valstybės nesugeba efektyviai išnaudoti regioninių ir tarptautinių organizacijų (Baltijos jūros valstybių tarybos, ES, NATO) mechanizmų sureguliuoti santykius su Rusija, kaip padarė Suomija, inicijuodama ES Šiaurės Dimensijos programą.
Šiuo metu yra plėtojama Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija, Estijos suartėjimas su Suomija.
Vis dėlto Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė išlieka deklaratyvaus pobūdžio ir neužpildoma realiu turiniu, o Estija kol kas dar nėra priimta į jokią bendrą Šiaurės šalių instituciją.
Estija, Latvija ir Lietuva vis dar kaip vienas darinys, kuriame veikia daugybė regioninių traukų. Siekiant veiksmingos narystės ES ir NATO, Estija, Latvija bei Lietuva kaip mažosios valstybės privalės savus tikslus realizuoti bendradarbiaudamos su kitomis šių organizacijų narėmis, kurių tikslai labiausiai sutaps.
Lietuvos pasirinkta aktyvi užsienio politikos kryptis į artimąją ES kaimynystę ne visai sutampa su Estijos ar Latvijos prioritetais.
Klausimas, kaip Lietuvos aktyvi užsienio politika šia kryptimi toliau plėsis, nes kol kas tai labiau lieka politinio lygmens žaidimas.
Tekste panaudotas A. Macijausko nuotraukos „Baltijos kelias“ fragmentas
www.geopolitika.lt
