Ką tik pasirodė mano komentaras, kuriame rašiau, jog Seimo pirmininkė, viena Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovių Irena Degutienė nedaro rimtų viešųjų ryšių klaidų. Atrodo, kad būsiu paskubėjęs arba parlamento vadovė pervargo. Teigdama, kad sprendimas – kreiptis į Darbo partiją dėl paramos – buvo psichologinė klaida, I. Degutienė visiškai nevykusiai pamėgino išskalbti partijos vadovybės mundurą.
Vaje, taip ir įsivaizduoju A. Kubilių, tiesiog vizuojantį „paprasto frakcijos nario“ (įdomu išgirsti paprastumo ir nepaprastumo nustatymo kriterijų) pakištą kreipimosi variantą. Matyt pasitarti dėl audrą sukėlusio sprendimo – nebuvo laiko?
Visgi, interviu I. Degutienei nepavyko visai neoponuoti krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei.
„- Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė kelia klausimą taip: kodėl socialdemokratams galima tartis su "darbiečiais", o konservatoriams – ne? Ar įmanomas toks sugretinimas?
- Negalime lygiuotis į socialdemokratus, nes mūsų kita ideologija ir kitos vertybinės nuostatos. DP pagal pažiūras yra artimesnė socialdemokratams. Jų buvimas kartu visuomenei abejonių galbūt nekėlė. Jie save laiko centro kairiaisiais, o mes esame dešinioji partija. Tad nesakyčiau, jog galime vienodai vertinti mūsų partijos ir socialdemokratų santykį su DP.“
Šalia to, I. Degutienė, ne „paprastų partijos narių“, o ją kalbinusio kolegos Vladimiro Laučiaus paraginta pripažįsta, kad jai arčiau širdies yra „klaidas pripažinusio“ Algirdo Butkevičiaus socialdemokratų kompanija. Taigi, „žurnalistų susapnuoti“ skirtingi vektoriai TS-LKD vadovybėje maskuojasi sunkiai.
Gal psichologo pagalbos konservatorių frakcijai ir reikia, nes tokios klaidos nelabai ištaisomos vien viešųjų ryšių specialistų.
Laiku jų nepasitelkus, galima netyčia parašyti ir „tris laiškus“, kaip premjerui pasiūlė „Vienos „Lietuvos“ atstovas Mantas Varaška. Siūlymas nuskambėjo anekdoto forma, bet, darant tokias psichologines klaidas ir netyčia pasirašant tai, ką pakiša „paprasti“ konservatoriai... Visko gali būti. Štai citata iš paskutinės Vyriausybės valandos Seime.
„M. VARAŠKA (VLF). Gerbiamasis Ministre Pirmininke, vienos šalies premjeras, paveldėjęs arba perėmęs savo pirmtako postą, jo stalčiuje rado laišką su trim vokais įpėdiniui. Juose buvo parašyta: jeigu tau bus sunku, eilės tvarka atplėšk šiuos laiškus. Po kažkiek metų, atėjus sunkumams, jis atplėšė pirmąjį laišką. Jame buvo pasakyta: suversk visą kaltę man. Jis taip ir padarė. Žiniasklaida liko patenkinta. Po pusmečio vėl atėjo nauji sunkumai, ir Ministras Pirmininkas ryžosi atplėšti antrą laišką. Jame buvo parašyta: kaltink opoziciją ir paaukok kažką iš saviškių. Jis taip ir padarė – paaukojo parlamento vadovą. Ir dar maždaug po metų, užgriuvus dar didesnėm problemom, jis ryžosi atplėšti trečią laišką. Jame buvo parašyta: rašyk tris laiškus. Aš nežinau, ką jūs radote Gedimino Kirkilo stalčiuose, bet atrodo, kad situacija labai panaši. Ar nekyla kartais minčių apie tuos tris laiškus?
A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiamasis Mantai, aš jums parašysiu šiandien tris laiškus, jeigu jums tai tinka. Aš tokius anekdotus atsimenu nuo 1990 metų. Jeigu turite dar naujesnių, tai būtų gerai…“
Gedimino Kirkilo kaltes jau visi žino, o Arūnas Valinskas – sėkmingai paaukotas.
