Laisvės statula man nekelia pasitikėjimo. Ji kažkaip klastingai šypsosi, ta moteris su fakelu rankoje. Ne Laisvė, o potenciali padegėja. Įdomu, kodėl laisvę dažniausiai simbolizuoja moteris? Kaip ir ar gali moteris simbolizuoti tai, ko pati istoriškai niekada neturėjo? Klastingas signifikatas.
Amerikiečiams Laisvės statulą padovanojo prancūzai – prisimenant Levi Straussą, moteris čia ir vėl pasirodo tik kaip pasyvus mainų tarp vyrų objektas. Visiškai sudaiktintas. Ji buvo atplukdyta ne vientisa, o gabalais ir amerikiečiai tiesiog vietoje ją sumontavo. (Vis prisimenu: „Parduos tave kaip lėlę“…)
Be to, Laisvės statula yra tuščiavidurė – už tam tikrą mokestį galima patekti į ją, į jos vidų. Jos galva tuščia, – ten užklysta tik smalsūs turistai. Ateina, apsidairo ir vėl išeina.
Niujorke egzistuoja kastos. Visai kaip senovės Indijoje. Vaišijai ir šudrai, neliečiamieji. Pirmieji oriai vaikšo Manheteno gatvėmis, antrieji juda tyliai, nepastebimai, stengdamiesi neužkliūti. Jie – už ribų. Jie tyliai surenka pirmųjų šiukšles, prižiūri jų vaikus ir tvarko jų namus. Imigrantų gyvenimai – auklės, slaugės, valytojai, statybininkai, vairuotojai… Klesti ištisa šešėlinė industrija – perparduodami darbai, o klastingi tarpininkai suteneriškais veidais gaudyte gaudo kiekvieną atvykėlį – pasitelkę saldžius pažadus, lengvą šantažą ir psichologinę prievartą, stengiasi indoktrinuoti, išgąsdinti, palaužti, – sunaikinti jo asmenybę ar bent tai, kas toje vietoje turėjo būti.
Manheteno verslininkai renkasi aukas – bakalaurės iš Rytų Europos, aprengtos specialiais švarkeliais ir sijonukais, šluostys dulkes, skalbs, laistys gėlės, išlydės į mokyklą jų vaikus, prieš tai paruošę jiems pusryčius ir pakrovę jų mobiliuosius telefonus, vėliau – pašers katiną ir šunį, tvarkys jų kambarius, klos jų lovas ir blizgins jų batus…
Amerikiečiai, išlaisvinti iš buities rutinos, galės kurti naujo modelio „iPod“ arba teorijas apie laisvės prigimtį. Naštos palengvėjimą, be abejo, pirmiausia pajus jų žmonos – įtakingo sutuoktinio padedamos, galės nerti į verslą ir padvigubinti šeimos biudžetą. Feminizmas tikrai darosi madingas įtakingos viduriniosios klasės (upper middle class) aplinkoje – jeigu žmona gali parnešti apvalią sumelę, ar tikrai verta ją laikyt prie puodų…
Merginos iš anksto paruošiamos jaudinančiam susitikimui – jeigu tavo išsilavinimas daugiau nei bakalauras, šiukštu neišsiduok. Dabar ištrinsim tavo praeitį ir perprogramuosim tave naujai. Oficiali tavo istorija tokia: namie – skurdas ir ligoti tėvai, ir begalinis troškimas per trejus ketveriuss metus sukaupti sumelę kukliam butukui.
Verslininkai renkasi tas, kurios atrodo bejėgiškesnės, labiau reikalingos pinigų – šios kantriai kentės, nepabėgs, nesiskųs ir nesiprašys penktadienio vakarą išleidžiamos pažiūrėti Brodvėjaus miuziklą…. Kuo desperatiškesnis jos žvilgsnis, tuo geriau.
Sudaromas nelegalus sandėris, verslininkai su palengvėjimu atsidūsta ir nuo taurios anglosaksiškos kaktos nusišluosto prakaitą, nežinia kaip atsiradusį šaltame, kondicionierių atvėsintame kambaryje.
Niujorko dienraštis „Metro“ skelbia: „Migrantų bendruomenes sukaustė baimė“. San Diege ir jo apylinkėse per 12 dienų trukusius reidus areštuota daugiau kaip 2000 nelegalių imigrantų. Atsakingų tarnybų darbuotojai atvyksta persirengę civiliais drabužiais, jokiu simboliu nepažymėtais automobiliais. Savaitgaliais imigrantai bijo išeiti iš namų. Tokia liūdna Amerikoje birželio 19 diena.
Prisimenu Švedijoje priimtą įstatymą – bausti ne prostitutes, o jų klientus – ne tą, kuri parsiduoda, o tą, kurs perka. Amerikiečiai abejingai gūžčioja pečiais – juk niekas jiems neliepė, tiems emigrantams, patys čia atvažiavo… Taigi prostitutėms irgi – niekas neliepė. Dvejopi standartai čia dvigubi atvirai – Amerika tuo ir žavi: po jokiomis kaukėmis nedangstomu cinišku atvirumu.
Kaip ir dera kastų sistemoje, darbai kultūriškai sankcionuoti. Tam tikri darbai – emigrantų sfera. Piliečių čia nepasitaiko. Taip pat kultūriškai sankcionuotas ir gyvenimo būdas. „Žmonės iš Rytų Europos paprastai negyvena tame rajone, – taip man pasakė vienas advokatas. „Tas rajonas – tai Penktoji aveniu, pora blokų nuo „Empire State Building“ dangoraižio.
Imigrantai – apgailėtini miestiečiai (abjected citizens). Gali būt prakeiktas genijus, bet jeigu neturi reikalingų kilmės dokumentų, esi kaip tas mielas mišrūnas kiemo šuo – gali sau amsėti prie būdos, saugoti namą nuo pašalinių ir vizginti uodegą prieš vaikus. Tačiau, kad ir koks sumanus būtum, žvilgančiu kailiu ir vikrus, šunų parodoje nedalyvausi – niekad.
Stratifikacijos sistemos būna atviros ir uždaros. Atvirose stratifikacinėse sistemose individas lengvai gali, savo paties pastangų dėka, pakeisti savo socialinį statusą ir pakilti ant aukštesnio socialinio laiptelio. Uždarose – statusas įgyjamas jau gimstant ir jo pakeisti neįmanoma arba beveik neįmanoma. Uždaros socialinės stratifikacijos sistemos pavyzdys yra senovės Indijos kastų sistema. Atviros – Jungtinės Amerikos Valstijos. Taip rašoma vadovėliuose. Taip rašo studentai per egzaminus ir gauna dešimtuką.
Galingas ideologinis aparatas veikia nepriekaištingai. Mokytoja, išeivė iš Brazilijos, pasakoja – Amerika, tai tokia šalis, jeigu esi ryžtingas ir nebijai sunkumų, gali pasiekti bet ką. Taip, kaip pasiekė ji – pirmaisiais nelegalaus gyvenimo metais buvo sunku, jai teko būti indų plovėja, valytoja, taksi vairuotoja, o vėliau – ištekėjo, legalizavosi ir šiandien yra matematikos mokytoja pradinėje mokykloje Brukline.
Prisimenu tarybinių laikų anekdotą apie kapitalistą: „Už dešimt centų nusipirkau obuolį ir pardaviau jį už dvidešimt, kitą dieną nusipirkau du obuolius po dešimt centų ir vėl pardaviau juos po dvidešimt… O po savaitės mirė dėdė ir paliko didžiulį palikimą“.
Mokytoja pasakoja rimtai, nejausdama ironijos. Ji, kaip ir Laisvės statula – padovanojo save kokiam mielam ir tykiam amerikiečiui, šiandien žavingai šypsosi ir laiko save pavyzdžiu to, kas vadinama „amerikietiška svajone“. Jai, ko gero, šiandien jau nebereikia nė skalbti ir valyti grindų – tai už ją daro kokia kukli namų tvarkytoja, gal iš Meksikos, o gal ir Rytų Europos, tyliai laukianti, kol ateis kažkur ateityje glūdintis numanomas momentas, pažadėtasis „galbūt“ arba „niekada“.
O trumpomis atokvėpio minutėmis ją, belaukiančią, turbūt guodžia, įkvepia ir palaiko filmas su Julia Roberts „Graži moteris“ arba iš Battery parko atsiverianti nuostabi Laisvės statulos panorama.
