Pokalbis su buvusiu Rolando Pakso ir Mečio Laurinkaus patarėju Kęstučiu Masiuliu.
Vos tik išrinkus Rolandą Paksą prezidentu, jūs “Atgimime” publikavote savo prognozes. Vienoje jų prezidentą tiesiogiai pavadinote “Efesbėjumi”, t.y. Rusijos FSB statytiniu. Paklausiu kiek tiesmukai: ar jau tada manėte, kad Paksas yra Rusijos specialiųjų tarnybų statytinis? Ir kodėl FSB, o ne GRU?
Iš tiesų 2003 metų sausio mėnesį parašiau tokias gal net daugiau ne prognozes, o įžvalgas apie tai, kaip turėtume atpažinti gerai dirbantį prezidentą nuo prezidento, kurį valdo užsienio slaptosios jėgos. Keista, kad jas prisimenate. Na, o į klausimą, ar jau tada aš maniau, kad Rolandui Paksui yra daroma įtaka, atsakysiu taip: jau tada kiek bijojau, kad jam bus ar gali būti daroma įtaka. Ir galbūt ta įtaka bus iš Rusijos. Spėlioti, kokios struktūros jį veikia - kriminalinės, specialiųjų tarnybų - sunku net ir šiandien. Juk jų daroma įtaka išties yra slapta. Bet praslinkus daugiau nei metams faktų tokioms mano spėlionėms pagrįsti atsirado tik dar daugiau. “Efesbėjų” tapatinti su konkrečiu asmeniu aš vengiau, nors, suprantama, baimių turėjau būtent dėl konkretaus asmens. Todėl ir tos veikiamos asmenybės pavadinimui tenorėjau suteikti simbolinę ir apibendrinančią prasmę. FSB yra plačiau žinoma, tad jį ir pavadinau prisimindamas šią struktūrą.
Kokie faktai jums leido jau tada daryti tokias prielaidas?
Visų pirma mačiau apie prezidentą besisukiojančius itin įtartinus veidus: Jurijų Borisovą, užsiimantį Rusijos dvigubos paskirties technikos prekyba. Jau įsisąmoninome, kad paprastai apie tokius asmenis sakoma: jie remiasi glaudžiais ryšiais su įvairiais kariniais sluoksniais. Taip pat regėjau ypatingų ryšių ir sandėrių Baltarusijoje turintį Remigijų Ačą, Gintarą Šurkų, kuris duodamas vieną iš savo gausių interviu pasipasakojo, kaip sovietų valdymo metais, tuoj po studijų, buvo išvykęs į JAV ir tuomet aplankė nemažai lietuvių emigrantų... Juk tame interviu jis pats prisipažino, kad tokią kelionę tais laikais galima paaiškinti tik ryšiais su KGB arba vadinti KGB klaida.
Antra, jau tuomet šį tą buvau girdėjęs apie prasidėjusią nesantaiką tarp Dalios Kutraitės ir borisovininkų bei galėjau nutuokti apie tokios nesantaikos priežastis ir aplinkybes. Trečia - prisiminiau daugelį kitų keistų aplinkybių ir konkrečių detalių apie abu R. Pakso pasitraukimus iš ministro pirmininko posto ir apie jam iš Rusijos pusės keltą bei keistai nutrauktą bylą, apie jo iš Rusijos lagaminėlyje vežamus pinigus ir apie jo verslą Rusijos šiaurėje, kur - ne paslaptis - dominuoja “LUKoil” ir “Gazprom” interesai. Taip pat žinojau ir apie Pakso veiklą “Dosafe”. Net ir be to turėjau dar ir kitokios informacijos. Tačiau apie tai aš nerašiau ir iš tikro man ne apie tai norėjosi tuomet pasidalyti mintimis su Lietuvos piliečiais.
Tai apie ką gi jūs tuomet norėjote kalbėti?
Man išties rūpėjo pasakyti, kad grėsmė - ateinantis ir iš Rusijos valdomas prezidentas - yra reali, o dar labiau rūpėjo pasamprotauti apie būdus, kurie tokį prezidentą galėtų padėti atpažinti. Bet kokia įtaka juk yra labai slepiama, o apie slaptus procesus visada yra sunku samprotauti, juo labiau samprotauti pateikiant faktus.
Tad kaipgi tokią įtaką galime atpažinti?
Štai šis klausimas mane ir kamavo. Aš vis dėlto manau, kad tokios įtakos nuslėpti neįmanoma, nes jos tikslas yra priversti prezidentą daryti visą krūvą viešų ir Lietuvai nenaudingų veiksmų, kuriuos jis turės pagrįsti vakarietiškai liberaliai demokratijai nesuvokiama logika. Taigi maniau, kad toks veikiamas prezidentas gali būti demaskuotas tik netiesiogiai, t.y. vertinant jo veiksmus, kurie turėtų akivaizdžiai būti Lietuvai nenaudingi, bet Rusijai labai pageidautini.
Jį, suprantama, būtų galima demaskuoti ir slaptais tyrimais, kurie mums nėra prieinami ir kuriuos panaudoti paprastai būna labai sunku. Kaip jau matėme, tam daug kliūčių kelia net mūsų įstatymai. Tai yra nepriimtina ir būtų gerai kai kuriuos tokius trukdžius pašalinti. Todėl aš bandžiau samprotauti tik remdamasis paprasta liberalios demokratijos teorijose išdėstyta logika. Manau, kad reikia išsiaiškinti, kokių įvykių Rusija trokštų Lietuvoje, jei tik ji galėtų juos pakreipti norima linkme, ir žiūrėti, ar prezidentas kaip tik ir nesielgia būtent taip.
Taigi šie samprotavimai yra panašūs į mokykloje išmoktą įrodinėjimą, pagrįstą matematine indukcija: iš to, kokius padarinius savo veiksmais sukelia prezidentas, galime įrodyti ar bent atsekti ir jo veiksmų tikrąsias priežastis.
Gal galite paaiškinti kiek detaliau?
Man atrodė ir atrodo, kad Rusija Lietuvoje siekia kelių tikslų. Pirma, jai būtų paranku turėti galimybę daryti įtaką kuo daugiau valdžios grandžių. Prezidento institucija tėra menkiausia, bet ji gali būti panaudota kaip forpostas tolesnei įtakos ekspansijai.
Antra, tokia įtakos ekspansija yra įmanoma tik įtvirtinant platesnę savo įtaką politinėje Lietuvos sandaroje per prezidentinės partijos iškėlimą ir ypatingą protegavimą.
Trečia, tokią įtaka yra įmanomą sustiprinti, tik “torpeduojant” likusią Lietuvos politinę sistemą, sukeliant žemiausių sluoksnių nepasitenkinimą, neramumus, suskaldant visuomenę. Todėl minėjau gresiantį intelektualų ir paprastų žmonių supriešinimą.
Taip pat tuomet man atrodė, kad tikrasis tikslas yra Lietuvos progreso sustabdymas. Taip tautai esą būtų “įrodyta”, kad Lietuvos nepriklausomybė nieko gera nedavė, o Vakarams būtų duotas ženklas, kad Lietuva yra nepatikimas “rytietiškas” partneris. Maniau, kad Rusija jau nebesiekė sustabdyti Lietuvos integracijos į NATO ir ES, nes, viena vertus, tai buvo beveik nebeįmanoma, o antra vertus, jai būtų visai paranku per užvaldytas Lietuvos struktūras turėti valdomus atstovus gynybinėse ir politinėse institucijose ir taip bandyti griauti jų veiklą iš vidaus.
Jūs iki galo tiksliai neatspėjote tolesnės įvykių eigos, manėte, kad Paksas išbus vieną kadenciją, bus perrinktas ir tik antroje kadencijoje, kai Lietuva bus labai nusmukdyta, supriešinta ir kils neramumai, t.y. manėte, kad Paksui pavyks atlikti daug juodų darbų.
Būtų keista, jei tiksliai būčiau atspėjęs ir slaptų įtakų tikslus, ir visokius daugiaplanius “laumžirgių” scenarijus, ir mūsų bei mūsų draugų atsakus. Prieš Lietuvą juk veikia platus Rusijos specialiųjų tarnybų tinklas, kuris planuoja savo veiklą, atsižvelgdamas į kintančias aplinkybes: keičia planus, turi stiprius visuomenės sąmonės veikimo instrumentus, yra suformavęs tam tikrus įtakos darymo mūsų politikams būdus ir gali realiai paveikti mūsų ekonomikos procesus.
Netgi džiaugiuosi, kad kiek suklydau ir viskas įvyko ne pagal blogiausią scenarijų. Žvelgdamas iš šiandieninės perspektyvos turiu prisipažinti labiausiai neįvertinęs sustiprėjusio mūsų Valstybės saugumo departamento (VSD) ir vis veiksmingesnės mūsų politinės sistemos. Neįvertinau ir to, kad mūsų šalyje veikia ne tik mums priešiškos Rusijos tarnybos, bet ir draugiškos Vakarų tarnybos, kurios realiais veiksmais padeda išvengti pavojų. Kita vertus, ar tikrai neįvertinau pavojaus masto? Ar pavojai jau praėjo ir iš mano piešto juodojo scenarijaus jau išsikapstėme?
Iš tikro ar Rusijos specialiųjų tarnybų veikla, kurią jūs sulyginote su juoduoju kvadratu juodame fone, jau liovėsi?
Būtų naivu taip manyti. Mes, dėdami didžiules pastangas, per vargus ir netektis šiaip taip laimėjome pirmąjį raundą: laimėjome po ilgų kankinančių procedūrų, vos ne vos, tik dviejų ar keturių balsų Seime persvara. Bet pats slaptas galios primetimo žaidimas nesibaigė ir niekada nesibaigs. Juk net dabartiniame Seime Rusijos “nematoma ranka” yra stipri. Kokia ji bus kitame Seime, kai į jį įsilies “blogo elito” nuskriausti ir dėl savo bejėgiškumo dar nespėję viešai diskvalifikuotis libdemai, o kartu su jais ir visas pastangas susilietuvinti dedąs, iš “Gazprom” pinigų suvešėjęs Viktoras Uspaskichas, kuris, manau, yra vertas dešimties paksų? O kur dar nuosekli R. Pakso palaikytoja Šatrijos Ragana ir jos valdoma partija? Kur buvęs KGB agentas ir rektorius, kartu su savo žmona kalbantys liumpenų vertu žargonu bei griaunantys mūsų politinės sistemos ir politinės kultūros pagrindus su neįtikėtina energija, netgi įtūžiu? Aš vis dar bijau, kad tikroji, devintoji banga iš Rusijos dar mūsų tik laukia.
Ar tokie jūsų samprotavimai yra sietini su jūsų patirtimi ir anksčiau įgytomis žiniomis? Kiek žinau, jūs esate dirbęs VSD generalinio direktoriaus Mečio Laurinkaus patarėju. Kokiais klausimais jūs patarinėjote?
Suprantama, kad bet kuris darbas palieka mumyse pėdsaką, o ypač darbas tokioje tarnyboje. VSD aš dirbau neilgai, vos kelis mėnesius, tačiau tas darbas paliko gilų teigiamą įspūdį ir apie ten dirbančius žmones, ir apie jų valstybei itin reikalingą ir sunkų darbą, ir kiek stipresnį supratimą apie užsienio valstybių interesus bei jų raišką per specialiąsias tarnybas. Kokius darbus aš tenai dirbau, - nėra svarbu.
Esate dirbęs ir Rolando Pakso patarėju, kai jis pirmąkart buvo ministru pirmininku.
Taip, buvau patarėju - valstybės konsultantu nacionalinio saugumo klausimais.
Tai jūs buvote R. Ačo vietoje? Kokie prisiminimai iš to laikotarpio?
Gal galėčiau sakyti, kad jis greičiau jau nesėkmingai dirbo manojoje vietoje, nes nuo jo veiklos Lietuvos saugumas tik susilpnėjo... O rimtai kalbant, - prisiminimai labai įvairūs. Labai vertinu įgytą patirtį. Labai gerai vertinu kai kuriuos tuo metu sutiktus bendradarbius, pavyzdžiui, Dalią Kutraitę, Rūtą Vanagaitę ir daugelį kitų, kuriuos dažnai vadiname “biurokratais”, bet iš kurių irgi buvo ko pasimokyti. Tačiau emocinė darbo atmosfera jau tada buvo nesveika: lyg apsuptame, visų puolamame bunkeryje, kuriame darbui beveik nebuvo skiriamas dėmesys, o visa komanda buvo sutelkta viešųjų ryšių karui, nors tuo pačiu metu šalies finansai ritosi į bedugnę ir didžiausią dėmesį reikėjo skirti novatoriškų išeičių paieškoms, strategavimui ir kryptingam bei griežtam valdymui. Deja, tokiai veiklai vietos neatsirado, nes lyderis, švelniai tariant, buvo silpnokas: be energingų idėjų, išmanymo ir strateginių vizijų, kaip radikaliai gelbėti į bedugnę riedančius šalies finansus ir biudžetą.
O gal jam taip reikėjo dirbti?
Ir vėl tas pats klausimas. Gal iš tikro jam tereikėjo pabūti poste nieko neveikiant, nepriimant jokios ekonomikos ir finansų sistemas sanuojančios programos, kol valstybės liga taps fatališka, išaugs į krizę? Tuomet kitaip galėtume išvysti ir “Williams” istoriją. Ar ne fariziejiškai skamba: iš pradžių į sutartį pačiam, per savo derybininkus surašius daugybę Lietuvai nepriimtinų punktų, po to tą sutartį atmesti ir viešai pasmerkti?
Kam tai naudinga? Lietuvai, kuriai vis vien teks spręsti “Mažeikių naftos” problemą, ar “LUKoil”, kuriam atsiveria galimybė už skatikus pasiimti taip nuvertintą ir nustekentą įmonę? Be to, iš slaptos sutarties tendencingai atrinkti punktai ir jos vertinimai, vėlgi Pakso siūlymu, buvo paviešinti. Tai jau savaime yra nusikaltimas Lietuvai. O po viso to labiausiai tinka tik apsimesti kovotoju už teisybę ir išeiti kaip herojui. Tam, kad netrukus būtų galima vėl sugrįžti... Antikristas visada apsimeta apaštalu. Koks tai demoralizuojantis veikimas ir mūsų visuomeninės sąmonės griovimo darbas!
“Williams” istorija iki šiol yra politinė realybė, kuri, deja, pateikiama kaip kreivuose veidrodžiuose. Kokios asmenybės reikia tokiems juodiems darbams atlikti? Kokios galvos tokius darbus gali suplanuoti? Ar mes naiviai manome, kad visa tai tik atsitiktinumai, taip keistai nepalankūs Lietuvai ir palankūs Rusijai?
Paskui jūs tapote premjero Andriaus Kubiliaus patarėju. Ar toje komandoje darbas pasikeitė?
Ir komanda, ir vadovas buvo visiškai kitokie. Reikalai buvo keičiami kardinaliai. Bet gal per daug mes su jumis susitelkėme į istoriją ir mano subjektyvius prisiminimus... Pažiūrėkite, kokie įvykiai bręsta ir kokie veikėjai išeina į avansceną... Kaip išvengti klaidų ir naujų duobių - štai kur naujos analizės vertas klausimas.
Tad tikėkimės, kad politikai šias analizes ir kitus “namų darbus” šį kartą atliks. Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Rūta Domarkaitė
