Daug ko iš Europos mokomės per greitai. Pavyzdžiui, kad ir “politinio korektiškumo”. Per šią rinkimų kampaniją stebint gausybę vis tų pačių žmonių politinių pokalbių kartais iškildavo ir Viktoro Uspaskicho tautybės klausimas. Tačiau jei dalyvaudavo pats ponas Viktoras (dažniausiai taip ir buvo), klausimas tuoj pat užgesdavo, sugėdinus klausėją, priminus, kad dabar esame Europoje, o joje tautybė nėra svarbu.
Jei iš tiesų taip būtų toje Europoje ir ypač pas mus, tai tokį atsakymą į klausimą galėtume tik sveikinti. Štai kokie tapome tolerantiški! Deja, kaip patys gerai žinome, šitaip performuluotas klausimas neduoda atsakymo, o tik išstumia patį klausimą iš pokalbio. “Politinis korektiškumas” šiuo atveju slopina dialogą.
Šiuo atveju kalbu ne apie p. Viktoro asmenį, o apie “ruso” įvaizdį. Tie, kurie tiesiogiai pažįsta p. Viktorą, gali turėti apie jį įvairių, su jo tautiškumu nesusijusių nuomonių, o visiems kitiems pažintis prasideda nuo “įvaizdžio”.
Beje, tas įvaizdis sudėtingas; jis priklauso nuo laiko ir vietos. Bandysiu tai trumpai apžvelgti, tačiau, manau, visi suprantame, kad nuo šitos realybės nepabėgsi, ir vaizduoti, kad ji neegzistuoja, yra trumparegiška. Jei p. Viktoras užims atsakingas pareigas mūsų valstybėje, pagal dabartinį įvaizdį bus vertinamas ne tik jis, bet ir mūsų valstybė.
Nereikia šiuo atveju vartoti būsimojo laiko, nes taip jau yra. Kai “tolerantiškieji” vakariečiai teikėsi atkreipti dėmesį į mūsų rinkimus, neišvengiamai buvo paminėta Darbo partijos vadovo tautybė. Kai kuriais atvejais (keleto vokiečių ir JAV laikraščių) buvo atvirai rodomas susirūpinimas, kai kuriais - laikomasi tarsi neutraliai. Lenkų, čekų ir vengrų spauda minėjo ne tik tautybę, bet ir spėliojo, ką tai pasako apie Lietuvos visuomenę.
Tautybė buvo pabrėžta - su aiškiu pasitenkinimu - ir Rusijos spaudoje.
Reikšminga tai ar ne, atsakykime sau bandydami įsivaizduoti, kaip būtų reaguota, jei Uspaskichas būtų, tarkim, latvis.
Pakartosiu (štai ir mano “politiškas korektiškumas”), kad dėl to negalima kaltinti Uspaskicho asmeniškai. Kalbame ne apie p. Viktorą, bet apie “ruso” įvaizdį. Rašau kabutėse, nes dabar šis įvaizdis nėra “tautinis”, o veikiau politinis.
Daugelio žmonių sąmonėje rusą apibūdina ne Čaikovskis ar Tolstojus, ne baletas ar “plati dūšia”, o tai, kad “rusas negali be tvirtos rankos”. Nieko nepadarysi, toks įvaizdis.
Įvaizdžių būna įvairių. Jų gali būti ir išgalvotų, ir melagingų, neretai būna tokių, kurie susiklostė praeityje, tačiau šiuo metu jie nebeveikia. Mūsų sąmonėje įsitvirtinęs ruso įvaizdis turi gilias istorines šaknis, jis atėjęs iš caro ir sovietinės rusų valdžios laikotarpio.
Šitai prisiminus lengva nuklysti į kaltinimus ir dejones. To nežadu daryti. Manau, skaitytojas žino, kad iš praeities mus pasiekęs įvaizdis turi skaudžiai realų pagrindą.
Praeities nepakeisi, tačiau jei įvaizdis ribotųsi tik praeitimi, būtų galima atsikvėpti, iš mandagumo ir tolerancijos pirštu pagrasinti tiems, kurie tą praeitį nepatogiais momentais dar vis primena, ir užsiimti dabarties bei ateities reikalais.
Pas mus ne visiems vienodai pavyksta tą tragišką praeitį apeiti, tačiau Vakarų Europoje ir JAV tai vyko daug lengviau. Išties ši “pamirškim praeitį” taktika ten buvo priimta entuziastingai.
Nuo 1990 metų buvo viešai ir primygtinai kartojama, kad Rusija pasirinko demokratinį kelią ir nors jame gali pasitaikyti kai kurių nesklandumų, bendroji kelio kryptis galutinė ir negrįžtama. Pas mus kai kurie piktinosi šiuo “naivumu”. Tačiau tai buvo ne tik naivumas, o dalis taktikos, kurią buvo stengiamasi palaikyti ir paskatinti Rusijos demokratėjimo tendencijas.
Ateities istorikai galės tinkamiau įvertinti, kiek ši taktika buvo veiksminga. Vis dėlto iki Vladimiro Putino kadencijos metų buvo pasiekta nemažai. Deja, dabar tai jau praeities etapas, o Europoje blėsta ir paskutinių “naivuolių” viltys. Kad ir kaip būtų liūdna bei mūsų valstybei pavojinga, Rusija grįžta prie savo politinių šaknų. Įvaizdis, kad “rusas negali be tvirtos rankos”, vėl nebėra apgailėtina praeities atgyvena.
Valdžios koncentracija, žiniasklaidos, ekonomikos ir teisinių struktūrų pajungimą jos tikslams mums primena beveik kassavaitiniai kaltinimai ir grasinimai, ateinantys iš Maskvos. Mūsų kaimynai latviai ir estai šį spaudimą jaučia kur kas smarkiau.
Kaip tai atsispindi Gruzijoje, girdėjome per prezidento Michailo Saakašvilio apsilankymą, apie Rusijos beatodairišką kišimąsi į šį sekmadienį vykstančius rinkimus Ukrainoje prieš kelias dienas “Omni laike” rašė Juozas Ruzgys (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_223563), kalbėjo Olehas Soskinas (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_26002$z_224651) ir Aurelijus Katkevičius (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_26002$z_224672).
Rusijos grįžimas į “valdžios vertikalę” (tai Putino apibūdinimas) ir to grįžimo padariniai yra plati tema. Ją būtina sekti ir nuolat nuodugniai aptarti. Tik suvokdami, kas ten vyksta, galėsime atitinkamai planuoti ir savo veiksmus. “Politinio korektiškumo” šiuo atveju nepakaks. Per pastaruosius metus tai tapo aišku Europos ir JAV politiniuose sluoksniuose, tad jų nuogąstavimas, kad “rusas” ateis į valdžią Lietuvoje, kyla ne dėl tautybės, bet dėl politinės orientacijos. Beje, mes patys prisidėjome prie to, kad “ruso” pasirodymas politinėje aplinkoje (kalbu apie Jurijų Borisovą) tuoj pat būtų siejamas su polinkiu į totalitarinės valdžios formas ir su Maskvos įtaka.
Grįžkime prie p. Viktoro. Jam, be abejo, nemalonu, kad turi aiškintis dėl įvaizdžio, kurio jis (būkim šiuo atveju patiklūs) visiškai neatitinka. Tačiau ne mes šį įvaizdį sukūrėme, ne mes jį skleidžiame pasaulyje.
Tuo labiau ne mes jį pagrindžiame žodžiais ir veiksmais. Tokia realybė ir panašu, kad dar labiau atsiskleis. Nėra kitos išeities, kaip nuo šito “politinio” rusiško įvaizdžio atsiriboti. Atsiriboti labai aiškiai, viešai ir dar kartą. Šį atsiribojimą pirmiausia privalo išgirsti mūsų žmonės, o kad per daug nenukentėtų mūsų valstybės įvaizdis ir patikimumas, jį privalo išgirsti užjūris. Labiausiai jį privalo išgirsti ir įsisąmoninti Maskva.
