Kai akis pripranta prie aplinkos, daug ko nebepastebi, o jei ir pastebi, nebekreipi dėmesio. Atrodo, kaip yra, taip ir privalo būti. Užtai naujai atvykusių keliautojų pastebėjimai gali būti įdomūs. Po beveik metų buvimo Lietuvoje vėl lankausi Merilande. Pabandysiu šiuose trumpuose pastebėjimuose apsižvalgyti ir palyginti kai ką su tuo, prie ko akis priprato Lietuvoje.
Pradžioje reikia paminėti, iš kokios vietos ir visuomenės žvelgsiu į taip neapglėbiamai didelę JAV. Būtent priemiestinis rajonas šalia Vašingtono. Merilando valstija, (pastebėkim, “Marijos žemė”!) daugiausiai baltųjų apgyvendintas universitetinis priemiestis, tačiau tai dalis regiono, kurio dauguma gyventojų - juodieji.
Antras įspūdis - kraštovaizdis pro automobilio langą
Šiais laikais būtent šitaip matome savo aplinką, o JAV išties kitaip nelengva ir pamatyti.
Ji gali būti stulbinamai įspūdinga ir pro automobilio langą žvelgiant. Tai bekraštės Teksaso, Oklahomos ar Arizonos pusdykumės, kalnų vaizdai, kurie matyti Kolorado, Aidaho ar daugelyje kitų valstijų. Tamsūs miškai Minesotos šiaurinėje dalyje, uolėtos Ramiojo vandenyno pakrantės. Įspūdingos gamtos JAV nestinga. Štai aš kartu su dauguma amerikiečių važinėju po rytinio pakraščio priemiesčius. Tai tankiai apgyvendintas kraštas, tankiau negu Lietuva, ir susidaro įspūdis, kad, be priemiesčių, čia beveik nieko kito nėra. Tiesa, yra miestų centrai, bet ten nuveda nebent darbas, antraip - į juos retai užsuki. O šiaip - priemiesčiai, priemiesčiai... Prekybinius rajonus keičia gyvenamieji, vietomis pasimaišo koks industrinis rajonas, po to vėl prekybinių rajonų ruožas, ir taip beveik be galo. Vienas priemiestinis rajonas baigiasi, kitas prasideda.
Jei bandytume palyginti su Lietuvos kraštovaizdžiu, pirmas į akį krintantis skirtumas - Lietuvos kraštovaizdis atviresnis. Daugiau erdvės, daugiau miškų, dirbamų ar nedirbamų laukų. Esame tiek daug prisiklausę apie JAV beribius plotus, jog šitoks teiginys gali stebinti. Bet kalbu apie rytinį JAV regioną. Ypač pro automobilio langą žvelgdamas, matai ne čia kadaise buvusią gamtą, bet tai, ką su ja padarė žmogus. Rezultatas ne visada džiuginantis. Ir JAV, ir Lietuvoje.
Paanalizuokim po blogą pavyzdį iš abiejų kraštų.
JAV - tai automobilių dominavimo eroje išvystyti “ruožiniai” prekybiniai rajonai. Automobiliai čia pradėjo keisti kraštovaizdį jau nuo ketvirtojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio. Tad daugiau nei septyniasdešimt metų egzistavusi jų diktatūra nusprendė, kaip bus išdėstyti pastatai, kaip plėsis betonuoti automobiliams statyti skirti plotai, kaip aukštai reikia iškelti reklamą, kad pravažiuojantys galėtų ją pastebėti, kaip ryškiai švies neoninės reklamos raidės. Šitie reikalavimai šiuo metu dominuoja taip visuotinai, kad užsilikę “priešautomobilinės” eros prekybinių pastatų pavyzdžiai atrodo tarsi anachronizmai. Kokie jie reti, rodo ir tai, kad saldžiai pagražintos jų kopijos statomos Disneilende. Lietuvoje panašų kraštovaizdį galima pamatyti Vilniaus Ukmergės gatvėje, formuojasi tokie ruožiukai ir prie kitų didesnių miestų. Išties kadangi jie dar visiškai nauji, jie Lietuvoje atrodo geriau. O JAV daug jų seniai spėjo pasenti ir aptriušti. Jie man sukuria troškimą kuo greičiau juos pravažiuoti. Tai paikas noras, nes pravažiavus vieną, netrukus prasideda kitas.
Lietuvoje panašų troškimą įdiegia kone visas sovietinių laikų antstatas. Tokių bjaurių blokinių namų, tokių beformių slegiančių industrinių pastatų, kokiais sovietinis laikotarpis užgožė Rytų Europą, JAV arba visai nėra, arba juos pamatysi retai (be kita ko, pasitaiko apleistų industrinių rajonų). Estetinė pusė šiuo atveju nuslenka į antrą vietą; blogiau tai, kad žmonėms juose tenka gyventi. Kadangi regėjau Maskvos ir Kijevo “chruščiovinę” statybą, žinau, kad gali būti dar blogiau. Bet tai menka paguoda.
O dabar pažvelkim į sąlyginius panašumus. Tai vienaaukščių, atskirų gyvenamųjų namų rajonai. Be abejonės, šioje srityje kokybiškai, ką jau kalbėti apie kiekybę, dominuoja JAV. Atskiras namas - tai jau nuo seno JAV visomis išgalėmis siektinas gyvenimo būdas, o automobilio dominavimas šią tendenciją tik sustiprino. Taigi driekiasi tie gyvenamieji rajonai beveik į begalybę, tačiau tai žmonių neatbaido. Dėl nuosavo namo jie važiuodami į darbą pasiruošę kasdien praleisti iki dviejų, kartais ir daugiau valandų prigrūstuose keliuose. Estetai šiais gyvenamaisiais rajonais linkę piktintis. Nieko nepadarysi, milijonams atskiruose namuose trokštančių gyventi žmonių reikia milijonų namų, o šiems reikia milžiniškų plotų. Šitai turint galvoje, manau, būtent šie vienaaukščiai gyvenamieji rajonai, o ne miestų centruose stūksantys dangoraižiai, yra didysis JAV architektūrinis pasiekimas.
Kai pripranti prie besikartojančio vaizdo, šie rajonai ir pro automobilio langą atrodo patraukliai. Jie tampa gražesni supratus, kad tai rezultatas to, ko didžiuma amerikiečių trokšta ir siekia: nuosavo namo ir plotelio žemės.
Kuo čia panaši Lietuva? Bent jau troškimais lietuviai tikrai neatsilieka. Ir ne tik troškimais. Važinėjant po Lietuvą mane vis iš naujo stebina, kad, nepaisant to pusės šimtmečio, per kurį viskas, kas privatu, buvo nusavinama, draudžiama ir prakeikiama, lietuviai vis dėlto sugebėjo prisistatyti tiek daug privačių namų. Per vargus ir draudimus kur ne kur statė ir sovietiniais laikais, o kai tik varžtai atsileido per perestroikas ir atgimimus, statė juos su tikru įniršiu. Tebestato visu tempu ir dabar. Šio jų atkaklumo dėka visi mūsų miestai ir miesteliai jau apjuosti besiplečiančiais vienaaukščių plotais. Jau daug kur būtent jie, o ne sovietiniai pastatai pradeda dominuoti kraštovaizdyje. Šioje srityje sparčiai vejamės JAV.
Šis bendras panašumas turi ir savotišką specifinį bruožą. Mat namas ne visada yra tik gyvenimui skirta pastogė. Kartais jo svarbiausia paskirtis yra parodyti, koks turtingas jo savininkas. Štai šitoje srityje “pusiau turtingas” amerikietis susiduria su problema. Tikrai turtingieji tos problemos neturi, nes dažniausiai jie net nelabai nori pasirodyti esą turtingi, tačiau “pusiau turtingiems” ši tema aktuali. Ji nelengvai išsprendžiama, nes tokių JAV daug, be to, jie koncentruojasi keliose vietovėse.
Šitai paaiškina, kodėl kai kuriuose priemiesčiuose užtinki tuntus namų, kurie atrodo tarsi būtų kažkaip nesveikai peraugusios, bokšteliais, kolonomis ir dirbtinais kaminais aprūpintos milžiniškos daržinės. Jie aiškiai per dideli vienai šeimai. Ką čia… Per dideli jie ir penkioms šeimoms! Jei jie stovėtų po vieną, galėtum pamanyti, jog tai kažkokio dvaro pastatas. Mat neretai tokie statiniai stengiasi imituoti dvaro pastatų stilių, tačiau tą iliuziją visiškai sugriauna aplinkybė, kad jų vienoje vietoje yra tuzinai, kartais ir daugiau. Kai pravažiuoju dar vieną tokią sangrūdą, kartais savotiškai pagailiu jų savininkų. Vis dėlto šie paklojo nuo pusės (tai apatinė kainų riba) iki keliolikos milijonų dolerių. Gyventi tam žmogui tokio namo aiškiai nereikia, taigi paklojo tam, kad išsiskirtų ir nustebintų. Ir koks rezultatas? Nebent toks, kad parodo, jog “štai aš turiu tiek pat pinigų kaip mano kaimynai ir galiu būti tiek pat pretenzingas”. Pavadinkim tai pinigų ir puikybės rezultatu.
Persikelkim į Lietuvą. Čia turime įdomesnį, tam tikro mūsų istorijos laikotarpio nulemtą reiškinį. Kalbu šiuo atveju apie tuos neproporcingai didelius namus, kuriems jau prigijo “pilių” vardas. Jų pristatyta ne tik aplink Lietuvos miestus, bet stebėtinai dažnai ir aplink miestelius. Žinoma, dalis tų “pilių” nebaigtos, dalis jau ir kiek perstatytos, bet jų yra pakankamai, kad sudarytų savotišką mūsų kraštovaizdžio, o dabar ir istorijos dalį; dalį laikotarpio, kai statybų varžtai staiga nukrito, kuras dar buvo pigus, o vaizduotė neribota. Kas juos sieja su minėtais JAV (pusiau turtuolių) namais? Net keletas aspektų. Pirmiausia savininkų puikybė ir noras pasirodyti. Rezultatas - abiem atvejais namai aiškiai per dideli patogiam vienos šeimos gyvenimui, architektūra per įmantri, per eklektiška. Skirtumų, be abejo, irgi netrūksta. Svarbiausias - pinigai. Lietuvoje tik išimtiniais atvejais juos statė turtingieji, nes tuo metu tokių dar nebuvo. Pavadinkim tuos, kurie statė, “atkakliaisiais”. Daugeliu atvejų jie juos ne statydino, kaip jų kolegos JAV, bet statė patys.
Štai čia ir prasideda įdomumas. JAV “pusturčių” namai atrodo, tarsi juos būtų projektavęs vienas ir tas pats kompiuterizuotas architektas, kuris iš stilių ir laikotarpių kratinio ištraukia tai kolonas, tai kokį pseudorenesansišką frontoną, tai vėl ką nors. O Lietuvoje daugeliu atvejų namus projektavo pats savininkas ir statytojas. Išties tai savotiška liaudies architektūra. Juose netrūksta negrabumo, keistų proporcijų, bet kartais pasitaiko ir visiškai netikėtų sprendimų. Kadangi abiejose Atlanto pusėse vienas iš pagrindinių šių statinių tikslų yra nustebinti, man atrodo, Lietuvos “pilys” šitai geriau atspindi negu JAV “pusturčių” namai. Šiuo atveju atkaklumas ir puikybė viršija puikybę ir pinigus.
www.akiraciai.lt