Kovo mėnesį Vengrijos Respublikos ambasada Kaune surengė šios šalies kultūrai skirtų renginių ciklą, kurio svarbi dalis - kovo 22 d. “Romuvos” kino teatre prasidėjusi Vengrijos kino savaitė. Atidarymo dieną buvo parodytas Gyorgy Palfi sukurtas filmas “Žagsulys” (“Hukkle”), pelnęs ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose kino festivaliuose.
Šis jauno vengrų kino režisieriaus darbas iš tikrųjų maloniai nustebino - nepretenzinga kino kalba jame gvildenami esminiai žmogaus būties klausimai. Kita vertus, filmas nėra kuo nors ypač “vengriškas” - jame pastebimi šių dienų videomenui būdingi estetiniai ir temos pasirinkimo sprendimai bei holivudinius specialiuosius efektus primenantys kadrai byloja apie tam tikrą globalizaciją, kuri daro įtaką net ir nekomerciniam kinui.
Filme, kurį kino kritikas Gediminas Jankauskas apibūdino kaip “jokiais žodžiais neapsakomą vieno kaimelio kroniką” iš tikrųjų visai nėra dialogų, kontaktą su žiūrovu bandoma užmegzti vien vizualiąja kino kalba, o kasdienius kaimo gyvenimo vaizdus lydi natūralūs aplinkos garsai. Tačiau tai neapsunkina, o veikiau priešingai - palengvina komunikaciją su žiūrovais. Gyorgy Palfi tarsi ne režisuoja, o tiesiog leidžia žiūrovui pažvelgti į įprasto gyvenimo epizodus ir pačiam spręsti, kokią jie turi prasmę. Ypač daug dėmesio filme skiriama atskiroms aplinkos detalėms, kasdienių veiksmų epizodams, garsams, į kuriuos paprastai nekreipiame jokio dėmesio. Tačiau tokios, atrodytų, nereikšmingos detalės nepastebimai įgyja tarpusavio jungtis, tampa asociatyviais vaizdais, bylojančiais apie tylią, kasdien vykstančią ir todėl retai pastebimą egzistencialistinę absurdo dramą.
Gyorgy Palfi vizualiai įspūdingus kadrus neretai derina su “dogmos” filmus primenančiais judančia kamera nufilmuotais epizodais, į estetizuotų vaizdų seką įterpia tarsi mėgėjiška vaizdo kamera užfiksuotus intymius provincijos gyvenimo fragmentus. Vengrų kino menininką, atrodo, domina panašios temos, kaip ir videomeno kūrėjus iš įvairių kitų pasaulio šalių - jo filmas “Žagsulys” artimas šiuolaikinių menininkų kūrybai, kurios rezultatai dažnai balansuoja tarp meno kūrinio ir antropologinio tyrimo. Tačiau G. Palfi gyvenimo stebėjimas ir fiksavimas nėra tikslas, o tik priemonė, leidžianti kelti universalius būties klausimus.
Vis dėlto tam tikrų komercinio kino industrijos įtakos apraiškų savo filme neišvengė ir pats Gyorgy Palfi - specialieji efektai keistai įsiterpė ir kontrastavo su “beaistrės kameros” užfiksuotais provincijos gyventojų kasdienybės vaizdais. Tačiau toks kontrastas kai kuriuose filmo epizoduose tampa gana konceptualus - šiuolaikinėmis technologijomis sukurtų vaizdų dirbtinumas atitinka juose matomų dabarties politinių ideologijų produktų svetimumą kasdieniam paprastų žmonių gyvenimui.
Žiūrovai, kuriuos sudomino filmas “Žagsulys”, galės pasižiūrėti dar tris vengrų kino menininkų filmus: Gaboro Herendi “Tokia Amerika”, kino šedevru vadinamą Janoso Szaszo filmą “Vitmanų berniukai” ir apie septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Vengrijos gyvenimą pasakojantį Roberto Koltajaus darbą “Mes niekada nemirštame”.
