„Kaip danguj, taip ir ant žemės“ – sako sena lietuvių liaudies patarlė. Nežinau, kada tiksliai ir kaip tai įvyko, kad žmogus išsižadėjo savo dieviškos kilmės ir prigimties. The fittest survive, išlieka geriausiai prisitaikę, pasakė Čarlzas Darvinas. Visuomenėje, taip pat - išlieka geriausiai prisitaikę, pasakė Herbertas Spenceris. Ką gi - kaip tarp žvėrių, taip ir tarp žmonių.
Freudas paskelbė, jog neurozių priežastis – anaiptol ne egzistencinis nerimas, kurį jaučia savo laikinumą suvokęs žmogus nežinomybės akivaizdoje, o tik nepatenkintas libido. Adleris jam paantrino ir šiek tiek pataisė – esą, giliausia žmogiškojo aktyvumo paskata ne seksualumas, o valia valdyti. Šitaip gyvuliška sveika agresija patalpinama pačioje žmogiškosios tapatybės šerdyje. Brėkštančio kapitalizmo priešaušryje, nubunda naujas žmogus. Pasak liberalizmo teoretiko Adamo Smitho, polinkis mainikauti, prekiauti, keistis daiktais yra natūralus ir glūdi jau pačioje žmogaus prigimtyje. Viską apibendrinus - shopping and fucking, t’skant, ir nieko daugiau.
Skirtingose kultūrose konstruojamos skirtingos subjektyvumo versijos. Šitą gerai parodė Michel Foucault – kas neatitinka dominuojančios normatyvinio subjektyvumo sampratos, lieka už diskurso ribų su priklijuota nenormalumo, ligos, beprotybės, nusikalstamumo etikete. Suklestėjusiam kapitalizme – „natūralus“ troškimas viešpatauti, „natūralus“ polinkis į prekybą ir mainus – kriminalizuojamas, medikalizuojamas nesugebėjimas dalyvauti rinkoje, nenoras ir nesugebėjimas vartoti. Pats subjektyvumas tampa problema. Žmogiškumas – žmogiškumas šiandien tampa silpnybe, o rytoj gal jau liga ar nusikaltimu.
Neseniai pašto dėžutėje radau reklaminį lankstinuką – vitaminai jautriems žmonėms, su 20 procentų nuolaida. Dievaži, kartais Kūrėjas apsirinka. Kartais apgyvendina moterišką sielą vyriškam kūne; kartais – atvirkščiai. Kūną chirurginėm priemonėm galima pataisyt. Tačiau kartais – kartais Kūrėjas suteikia žmogui jautrią sielą – jau šitokiam nelaimėliui, vienas vargas, gryna bėda – tada, matyt, belieka saujom gerti vitaminus, viliantis, kad padės.
Išlieka geriausiai prisitaikę, todėl, jeigu nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Plastikos chirurgai, dosni farmacijos pramonė bei diplomais ginkluotų psichologų armija tiesia pagalbos ranką. Ech... Sartras nėjo į „Grožio fabriką“ – Beauvoir mylėjo jį ir tokį... Apie Kafką sakoma, jis gimnazijoje, vienas sau nuošaly sėdėdamas ant palangės, amžinai liūdnas, valgydavo citrinas... O Rilkė lietingą naktį siauroje lovelėje niekaip negalėjo užmigt, ir guodėsi:
„Nepatenkintas visais ir nepatenkintas savimi, aš labai norėčiau atpirkti savo menkystę ir pasikelti mažumėlę puikybėn nakties tyloje ir vienatvėje. Jūs, kuriuos mylėjau šiame pasaulyje, paremkite mane, atitolinkite nuo manęs pasaulio meilę ir pragaištingą jo tvaiką; o Tu, Viešpatie Dieve, suteik man tą malonę, kad sukurčiau gražių eilių, kurios įrodytų man pačiam, jog nesu paskutinis tarp žmonių, jog nesu blogesnis už tuos, kuriuos niekinu“.
Ir Jonas Biliūnas buvo labai - gal net liguistai - jautrus. Berniukas, apsiginklavęs savadarbiu lanku ir strėlėm, lyg „tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas, Kuperio aprašytas,“ ir maža balta katytė... Kliudžiau. O tada – gėla, nerimas, skausmas, ir neviltis, vis dar slegianti net jau suaugusio vyro krūtinę... Ech, nebuvo tais laikais vitaminų jautriems žmonėms – būtų išgėręs, ir nebūtų ten virkavęs tuščiai. Arba būtų sąmoningai tą katytę sužeidęs, kad po to gražiai aprašytų ir įsiamžintų lietuvių literatūroje.
Bet dabartiniais pažangos ir progreso laikais, žmogus apsaugotas nuo bereikalingo skausmo, nuo kančios. Ir šiandien - pašto dėžutėje radau lankstinuką – vitaminai jautriems žmonėms, su 20 procentų nuolaida. Tuo metu pro šalį pralėkė, spjaudydamiesi ir keikdamiesi, du pradinių klasių mokiniai. „Ei tu, senas bebre“ – sušuko jie palei langą rymančiam senoliui. Nors sunkiai bepaeinąs, jis kasdien nusileidžia iš trečio aukšto, įkvėpt gryno oro – stovi sau, su tokia juokinga, „lapine“ kepure (diena buvo gan graži, tai pagalvojau, kad ta kepurė jį saugo ne nuo šalčio, o nuo kandžių pašaipų). Vaikams nubėgus, pigių cigarečių kvapas kurį laiką tvyrojo ore.
Aš nuėjau į išreklamuotąją vaistinę ir paklausiau, ar negaučiau nusipirkt kokių specialių vitaminų nejautriems. Vaistininkė nustebusi pakėlė akis, pažiūrėjo - tokiu giliu, širdį verčiančiu, skausmo kupinu žvilgsniu – visai kaip ta sužeista Biliūno katytė.
Nieko nepasakė.
