Mikroskopine vadinama Lietuvos dešiniųjų sąjunga (LDS), penktadienį (01.24) Panevėžyje žadanti surengti tarybos posėdį, spręs klausimą, eiti ar neiti jai su Rolando Pakso formaliai paliktais socialliberalai. Žinia, LDS lyderis Vidmantas Žiemelis eina tarnauti Pakso komandai, tad paskui save žada “tempti” ir visą partiją.
Dešiniųjų vienytojai - liberaldemokratai?..
Mikroskopinės partijos likimas būtų niekam neįdomus, jei ne kelios aplinkybės. Viena - tai R. Pakso jau nebevadovaujamos partijos karštligiškas noras kurti “prezidentinę” partiją ir konsoliduojančios politinės jėgos iliuziją. Liberaldemokratai žadėjo, kad po rinkimų jų frakcija Seime greitai išaugs iki trijų dešimčių žmonių, darydami aliuzijas į socialliberalus bei Kazimiros Prunskienės ir Ramūno Karbauskio sąjungą. Socialliberalai, bent jau iki šios dienos, nors prognozių būta, nepakriko, Karbauskis viešai pasišaipė iš liberaldemokratų norų. Tačiau noras būti vadinamųjų dešiniųjų (gal dešiniaisiais save laikančiais populistų) kristalizacijos centru liko, o LDS pirmininkas Žiemelis gali tam tik padėti.
Tiesa, bloga naujiena LDS ir Pakso “komandai” yra ta, kad ne visi dešiniųjų sąjungos nariai nori eiti į išrinktojo prezidento stovyklą. Buvęs kažkada žinomos demokratų partijos aktyvistas Valdas Petrauskas jau bando flirtuoti su liberalais ir galbūt bėgti į būsimą liberalų centristų ir moderniųjų krikdemų aljansą. Gera naujiena ta, kad paksininkai netruks išreklamuoti visas savo konsolidacines geradarystes.
...o gal konservatoriai?
Kitu kristalizacijos centru tampa konservatoriai, intensyviai, nors ir su permaininga sėkme besiderantys su Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, o ateityje planuojantys prisikviesti bent jau dalį krikdemų, ypač tuo atveju, jei Kazys Bobelis mes juos likimo valiai. Konservatoriams didžiausia kliūtis tapti dešiniųjų konsolidacijos centru yra… jie patys. Politinė aplinka laukia nesulaukia galutinio sprendimo, kas taps partijos lyderiu po balandžio mėnesį vyksiančio suvažiavimo - Andrius Kubilius, Vytautas Landsbergis dar vienai kadencijai ar koks nors trečias asmuo? Netikrumas stabdo kitų partijų diskusijas su TS(LK), galiausiai ir patiems konservatoriams yra akmuo po kaklu - jie patys nežino, ko nori.
Naujosios partijos perspektyvos
Na, ir trečias kristalizacijos centras - besikurianti ir dar vardo neturinti trijų centro dešiniųjų jėgų - LLS-LCS-MKDS partija (liberalai, Centro sąjunga ir modernieji krikdemai). Jai labai magėtų pamasinti dešiniuosius, o gal net partijas, palankias kitiems “kristalizacijos centrams”. Tačiau trijų partijų sąjungai, žadančiai vienytis labai rimtai, solidžiai atstovaujamai parlamente, būtų neprotinga veltis į “kovą” dėl mikroskopinės partijos ar jos nuolaužų. Naudingiau būtų greičiau įsteigti jungtinę frakciją Seime, perimti vadovavimą opozicijai. Jungtinė frakcija, į kurią, be minėtų partijų, tikisi ateiti ir du Lenkų rinkimų akcijos nariai, taptų svarbiausia opozicinė jėga.
Ko reikia, kad nauja partija būtų stipri?
Po to, kai praeitą šeštadienį Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos taryba patvirtino sprendimą jungtis į vieną naują partiją su liberalais ir centristais, formalių kliūčių jungimuisi į naujos kokybės politinę organizaciją nebeliko. Galima sakyti, kad belieka dirbti, o rinkėjams balsuoti už naują kokybę.
Ko gi reikia, kad nauja kokybė iš tikro gimtų? Žvelgiant iš šalies atrodo, kad reikia ne taip jau mažai. Be to, kas išdėstyta jungimosi planuose, reikia dar bent trijų lemtingų pasiryžimų.
Pirmasis ir bene paradoksaliausias. Kad ir kaip makabriškai skambėtų, Lietuvai šiandien nereikia nei liberalų, nei centristų, nei moderniųjų krikdemų, nei jų mišinio bet kokiomis proporcijomis. Nauja kokybė reikštų tai, ko politikai ir politologai dar nedrįsta pasakyti: reikia išmesti iš savo žodyno XVIII-XIX amžiaus ideologijų pavadinimus ir dogmatišką prisirišimą prie jų. Naujos partijos pavadinimas ir net programa turi vengti persenusių ideologijų minėjimo ir rėmimosi jomis. Į naują partiją ateina būrys patyrusių ir puikių žmonių, kuriems labiausiai trukdys… jų pačių politinės etiketės. Rinkėjams reikia Eugenijaus Gentvilo, Artūro Zuoko ar Egidijaus Vareikio sugebėjimų, bet ne kokių nors liberalų ar modernų.
Visai nesvarbu, kokia ta nauja partija bus - liberali, konservatyvi, centristine ar krikščioniška, tai turi rodyti darbo rezultatai, o etiketes priklijuos politologai. Šiandien visai nesvarbu ir kur ji pasuks prieš Europos Parlamento rinkimus 2004-aisiais. Europos Parlamentas yra šalių narių politinių realijų atspindys, o ne atvirkščiai.
Antrasis ir bene skaudžiausias. Naujos kokybės kūrėjams reikia visiškai naujų žmonių ir naujų lyderių. Bet kokia sena politikos žvaigždė, įskaitant ir patroną Valdą Adamkų, yra augimo stabdis. Lyderiu turėtų tapti politikoje patyręs, tačiau didelės partijos lyderiu dar nebuvęs žmogus, rinkėjų domėjimasis kuriuo savaime būtų politinė naujiena. O seniesiems reiktų priminti, kad verkti nėra ko, politikoje amžinųjų beveik nebūna.
Trečiasis ir bene sudėtingiausias. Galima prognozuoti, kad būtent dėl programos, kurią mažai kas skaitys, dėl formalaus skyrių jungimosi, dėl įvairių formalių kvotų ir pasidalijimų bus sugadinta daugiausiai nervų, o gal net susikivirčyta. Naujų rinkėjų dėl to tikrai neatsiras. Tad gal verčiau pasitenkinti dokumentų, reikalingų partijos registracijai, minimumu. Ir ne taip jau tas partinis ūkis svarbus. Va čia ir bus nauja kokybė.
