Paskutinę lapkričio savaitę pasirodė atviras laiškas „Respublikos“ redakcijai, kuris vienus verčia džiaugtis, kitus – susimąstyti. Ne, aš ne apie degradavusį lietuviškos žiniasklaidos grandą, kuris, matyt, yra įsitikinęs savo neklaidingumu ir remiasi šiek tiek kitokiomis vertybėmis negu moralė, tiesa ir t.t.
Tokie vertybių perkainojimo laikotarpiai kaip Rolando Pakso apkalta ar dabartinis žiniasklaidos krytis yra didelis iššūkis pačiai egzistuojančiai tvarkai. Ne vienas tokius laikotarpius vadina maskaradu – pasaulio apvertimu, kai vargšai užsimaukšlina karūnas, o turtuoliai ima skųstis gyvenimu. Maskaradai nėra šiaip sau pasilinksminimai, jų metu išgerto vyno skonis ir širdyje pasėta nepasitikėjimo lyg ir įgimtomis vertybėmis sėkla lieka ilgam.
Taigi pamąstykime apie vertybes. Jų puoselėjimu, kaip patvirtina istorija, rūpinasi, taigi ir monopolizuoja elitas. Žinoma, intelektualai, o ne gyvenimo būdo žurnalų pleibojai ar realybės šou panelės. Intelektualiojo elito dėmesio centre atsiduria abstrakčios vertybės. Bet kas jas išranda?
Liberaliajai auditorijai siūlyčiau pasvarstyti, ar vertybės nėra veikiamos prievartos struktūrų, ar mes, kalbėdami apie demokratiją, laisvę, pilietiškumą netampame po dūmų uždanga slypinčios galios įkaitais? Ar vertybių hegemonija neatima iš mūsų laisvės reikšti mintis, suteikti surambėjusioms sąvokoms naujas reikšmes, inicijuoti naujus diskursus ir remtis jais?
Neoliberaliajame pasaulyje kol kas viešpatauja labai subtili galia, jungianti geismą ir kovą už būvį, sąmonę ir pilvo poreikius, pilietiškumą ir propagandinę trumparegystę. Laisvi intelektualai, pats kultūros branduolys, yra paverčiami priklausomi nuo karinių ir ekonominių galybių, beatodairiškai interpeliuojami kapitalistinės globalizacijos ir laisvosios rinkos „dievų“, o kartais paskandinami lengvai virškinamos propagandos liūne. Ne, jiems (dažniausiai) negrasinama susidorojimu, bet jau minėto veiksnio – geismo – galia, siejanti tokias skirtingas dimensijas kaip geismą išgarsėti ir geismą išgyventi, yra arba gali būti intelektualo vidinės cenzūros priežastis.
Žinoma, yra kitokių, anot Vytauto Kavolio, intelektualų sąmoningumo trajektorijų. Galima kalbėti apie fašizmo apologetus Gabriele d‘Annunzio ar Ezrą Poundą, komunizmo garbintoją – beje, mūsų šalyje pelniusį daugiau blogos šlovės nei jau minėtieji – Jeaną Paulį Sartre‘ą. Bet taip pat galima paminėti kovingą amerikietiškojo neokonservatizmo ir neoliberalizmo rėmėjų falangą pokomunistinėje Vidurio Rytų Europoje, kuriems ne pakeliui su senojo žemyno pilietinėmis vertybėmis, todėl jie įstatymo ir tvarkos doktriną kartais vertina daugiau nei laisvės balandžius. Galima prisiminti Laimanto Jonušio straipsnį apie Prancūzijoje vykstančius neramumus, publikuotą „Omni.lt“ (http://www.omni.lt/index.php?base/z_321772). Nežinau, ar vyresnei publikai šis rašinys nepriminė šaižaus ?urerio riksmo – jo prakeiksmo žydams. Bet palikime šiuos apmąstymus savo sąžinei.
Nepasirašyti ano laiško privertė paskutinė jo pastraipa. Taip, nepritariu „Respublikos“ redakcijos inspiruojamai šmeižimo ir insinuacijų skleidimo kampanijai (to nemažai galima rasti ir kituose didžiuosiuose mūsų dienraščiuose). Bet manau, kad „oranžinės“ ir „rožinės“ revoliucijų šlovinimas žymi ideologinę indoktrinaciją ir galios rėmimą. Kitaip nei niekieno iš pasaulio galingųjų nelauktas Lietuvos nepriklausomybės stebuklas – prisiminkime paties Vytauto Landsbergio liudijimus, „oranžinė“ ir „rožinė“ revoliucijos nebuvo nekaltos. Po jų gyvenimas Ukrainoje ir Gruzijoje nepasikeitė – tik pasaulio supervalstybė įgavo didesnių galios svertų ir galimybę daug ką užmaskuoti: karo Pietryčių Azijoje nesėkmę, šalies ekonominį nuosmukį, gėdingą atsisakymą pasirašyti Kioto protokolus ir taip prisidėti prie ekologinių problemų sprendimo. Tai pastebi ne tik „išdidžioji nevykėlė“ Vakarų Europa, bet ir buvusios kolonijinės šalys, kuriose jau seniai vyksta arši diskusija, įkvėpta kultūrinių studijų ir subrandinusi pozityvią kritinę tradiciją. Mūsų kraštuose kritikuoti hegemoną dar nemadinga, nes už nugarų vis labiau jaučiame vakarykščio šėtono kvėpavimą.
Vis dėlto maskaradas yra ne tik barbarų siautėjimo metas, kaip pasakytų Laimantas Jonušys, bet ir iššūkio metas. Elitas, nepaisydamas savo „pavergto proto“, jei prisimintume Czeslawą Miloszą, dažnai lieka solipsistišku egocentriku, manančiu, kad jis vienintelis yra atsakingas už „masių“ švietimą. Tai pastebėjęs Noamas Chomsky savo rašiniuose palygino amerikiečių ir bolševikų XX amžiaus pradžios propagandos mokyklas. Jis padarė išvadą, kad tarp pirmojoje ir antrojoje vyravusių įsitikinimų nebuvo jokio skirtumo – tiek Lenino, tiek amerikiečių sąmonės inžinieriai buvo valdžios balsas, siekiantis įvairiais metodais – nuo smegenų plovimo iki fizinių kankinimų – įdiegti nuolankumą valdžios galybei. Tokios tradicijos formavimąsi rodo žymiojo istoriko Michelio Foucault knygos ir jo diskurso teorija, kurią galima būtų sugretinti su jau minėtojo Chomsky „sutarimo gamybos“ (manufacturing consent) sąvoka. Ji apibūdina vieną didžiausių demokratinio pasaulio mimikrijų – dažnoje intelektualioje (ir nebūtinai) diskusijoje tos pačios visiems galiojančios prielaidos veda prie tokių pat išvadų. Taip diskusijos laisvė tampa labai „kamerinė“, o kartu – miglota.
Ar galima išeitis? Neneigsiu savo meilės prancūzų tautai, bet buvau apstulbintas, kai šiemetinio Prancūzijos gaisro metu viena jauna prancūzė pasakė: „Mes nesame nusiteikę prieš komendanto valandą, mes tik norime, kad valdžia neviršytų savo įgaliojimų ir neperžengtų galios ribų“. Štai kokio pilietiškumo turime mokytis ir mes, kurie net ir kritikuodami savo Vyriausybę, liekame lojalūs globalinei hegemonijai. Tam pasitarnaus ne iš dangaus nuleistos, bet mūsų pačių esmine ir būtina egzistencijos sąlyga tapusios įsisąmonintos vertybės. Ir kiekvienas privalo jas suvokti pats – kaip per Sąjūdžio mitingus ir Sausio 13-osios šaudymus suvokėme turį laisvę ir Tėvynę. Vertybes turime konstruoti kiekvienas sau. Priešingu atveju amžinai liksime tik Šiaurės Atėnų tremtiniais, plūduriuojančiais beorėje pasaulio erdvėje.
www.akiraciai.lt
