Izraelis gėdingai pralaimėjo karą Libane – Izraelis įrodė savo pasiryžimą gintis.Izraelis laukė preteksto užpulti Libaną – Izraelio atsakas buvo teisingas.„Hizbollah“ naudojo „gyvuosius skydus“ - „Hizbollah“ kovotojai viso labo slėpėsi savo namuose.Dėl karo vienodai kaltos abi pusės...?
Rugpjūčio 14 dieną trapios paliaubos sustabdė karinį konfliktą tarp suverenios Izraelio valstybės ir karinės-politinės Libano musulmonų šiitų organizacijos „Hizbollah“. Pamažu tylant sprogimų aidui, susipriešinusios Izraelio ir Libano visuomenės tebebando grįžti į normalią gyvenimo tėkmę, iš griuvėsių kelia namus ir aprauda žuvusius. Jos dažnai susiduria ten, iš kur taip ir nebuvo pasitraukusios viso karo metu, - virtualioje internetinėje erdvėje, atviroje kiekvieno išgyvenimams, žadančioje neįprastą taikos perspektyvą.
Tenka pripažinti, kad 34 dienas trukęs Izraelio ir „Hizbollah“ susirėmimas buvo šiuolaikinis karas pirmiausia ta prasme, kad jis, kaip ir kiti svarbesnieji pastarojo meto konfliktai, susilaukė ypatingo žiniasklaidos dėmesio. Budrios žurnalistų akys sekė visus pagrindinius įvykius, pradedant dviejų Izraelio karių pagrobimu, baigiant paskutinėmis Izraelio specialiųjų pajėgų operacijomis bei aukščiausio rango valstybių vadovų pasitarimais. Milijonai, gal netgi milijardai žmonių visame pasaulyje turėjo galimybę stebėti konflikto raidą per jiems prieinamų žiniasklaidos priemonių bei juos užauginusios kultūros pateiktą prizmę.
Internetas, priešingai negu dauguma kitų, tradiciškesnių žiniasklaidos terpių, ne tik suteikė unikalią galimybę daugybei žmonių vienu metu stebėti konflikto eigą, bet ir leido visiems norintiems maksimaliai mažomis sąnaudomis ir iš tiesų operatyviai pareikšti savo nuomonę, išsakyti nusistebėjimą, panieką, pyktį, piktdžiugą, ar netgi pateikti ganėtinai blaivią analizę. Ši „laikinoji“ bendruomenė susirinko į daugelį viešų forumų, išsibarsčiusių neaprėpiamose pasaulinio tinklo gelmėse, ir daugybe skirtingų balsų, įkvėptų visiškai svetimose viena kitai visuomenėse sklandančių idėjų, ėmė vertinti, teisti ar kritikuoti – žodžiu, daryti tai, kas vos prieš porą dešimtmečių buvo, ko gero, iš esmės neįmanoma.
Iš pirmo žvilgsnio, Izraelio ir „Hizbollah“ konfliktas dar kartą parodė naujausių informacinių technologijų potencialą – galią peržengti valstybių sienas ar kitas fizines kliūtis, trukdančias skirtingų kultūrų dialogui. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti Didžiosios Britanijos žiniasklaidos gigantas BBC projektas, netrukus po karo veiksmų pabaigos turėjęs sujungti Izraelio Haifos didmiestį su nedideliu Pietų Libano pasienio miesteliu Al-Khiyamu.
Rugpjūčio 23 dieną BBC korespondentas, apsiginklavęs nešiojamu kompiuteriu, atvyko į Al-Khiyamą. Čia jis susitiko su grupe vietos gyventojų, atlaikiusių smarkius Izraelio bombardavimus, ir nuo ryto iki vakaro po miesto aikštėje ištiestu brezentiniu stogu kalbėjosi su jais pasibaigusio karo temomis. Jiems rūpimus klausimus turėjo galimybę užduoti ir viso pasaulio Interneto vartotojai. Vėliau, rugsėjo 7 dieną, analogiška internetinė konferencija buvo surengta Haifoje, trečiame pagal dydį Izraelio mieste, karo metu reguliariai apšaudytame iš Libano teritorijos. Kaip ir Al-Khiyame, šeši Haifos miestiečiai atskleidė, ką jie mano apie neseniai pasibaigusį konfliktą ir jų laukiančią artimiausią ateitį.
Didžioji dalis surinktos medžiagos (reikia manyti, ne visa) buvo paskelbta BBC internetinėje svetainėje, suteikiant galimybę su ja susipažinti plačiai anglakalbių skaitytojų auditorijai.
Pirmiausia, ką atskleidė šis eksperimentas – tai įtarumo ir nesusikalbėjimo praraja, vis dar skirianti dvi bendruomenes, akivaizdžiai nespėjusias atsigauti po kruvino konflikto.
Štai į „Gordono“ iš Edmontono (Kanada) klausimą, kaip libaniečiai savo vaikams aiškina konflikto priežastis, Rim al-Eid, netekėjusi ir neturinti savo vaikų, tačiau dirbanti vietinės mokyklos administracijoje, atsakė, kad ji visada aiškina vaikams, jog Izraelis, okupavęs Palestiną, dabar siekia užgrobti Libano žemę, vandens atsargas bei jo gyventojų turtą, kad sukurtų Didįjį Izraelį. Jos sūnėnas, moters teigimu, svajoja tapti „karaliumi arba pasipriešinimo kovotoju“. Pasak Rim, tik tokie žmonės yra pajėgūs patys valdyti savo likimą.
Libano krikščionis Pierre‘as tuo tarpu teigė apsilankąs Izraelio internetinėse svetainėse, kuriose randa nemažai skaitytojų komentarų, raginančių armiją be pasigailėjimo naikinti Libano kaimus. Jis tvirtino suprantąs, kad to negalima laikyti vieninga, visus žydus vienijančia nuostata. Ir visgi Pierre‘o paauglė iš brolio dažnai išgirsta, kad Izraelis yra įpratęs prie savojo „nebaudžiamumo“, o tarptautinė bendruomenė visai nekreipia dėmesio į libaniečių kančias.
50 metų Haifoje pragyvenęs skulptorius Moshe dalyvavo visuose didžiuosiuose Izraelio karuose (1948, 1956, 1967, 1982 metais). Jo teigimu, pasaulis dėl politinių priežasčių nenori matyti žydų, jau daugiau negu 60 metų kovojančių už savo valstybę, problemų. Garbaus amžiaus menininkas apkaltino žiniasklaidą, kuri esą neobjektyviai nušvietė įvykius Libane, tokiu būdu kenkdama Izraelio įvaizdžiui pasaulyje. Galiausiai jis išreiškė viltį, kad su Libanu pavyks pasiekti tokią taikos sutartį, kokia kadaise užbaigė Izraelio konfliktą su Jordanija bei Egiptu. Moshe‘s teigimu, Libano žmonės yra išsilavinę ir išmintingi, o geidžiamam susitaikymui trukdanti vienintelė kliūtis – teroristinė „Hizbollah“ organizacija.
Izraelio armijos rezervistas Doronas, pats spėjęs sudalyvauti Izraelio karinių sausumos pajėgų operacijose Pietų Libane, taip pat dėl karo pirmiausiai kaltino „Hizbollah“. Jis teigė esąs pasibaisėjęs dėl to, kad „Hizbollah“ kovotojai naudojo civilius gyventojus kaip „gyvuosius skydus“.
Doronui kategoriškai nepritartų sekretorės amato besimokanti Al-Khiyamo gyventoja Lina, kurios tėvas – „Hizbollah“ judėjimo narys, o vienas didžiausių laisvalaikio pomėgių – klausytis vakarietiškos popmuzikos. Linos teigimu, „Hizbollah“ negalėjo taip elgtis su savo tautiečiais, dėl kurių laisvės ir orumo pradėjo šią kovą. Visgi ji linkusi sutikti, kad „Hizbollah“ taip pat iš dalies kalta dėl karo sukeltų nelaimių, nes pasirinko netinkamą metą Izraelio kareiviams pagrobti. Tuo tarpu jau minėtas libanietis Pierre‘as tvirtino, kad „Hizbollah“ nariai – paprasti civiliai gyventojai, todėl nieko keisto, jeigu jie karo metu slėpėsi savo namuose. Tai esą nereiškia, kad jie kada nors bandė pasinaudoti „gyvaisiais skydais“.
Visa tai – tik dalis sudėtingo, daugialypio dialogo, kuris netiesiogiai užsimezga internetinėje erdvėje, ar užsimegztų, jeigu, tarkime, Libano gyventojai turėtų geresnę prieigą prie viešosios pasaulinio tinklo erdvės. Ko gero, čia nebėra vietos atskleisti Maqbullah‘os, Haifoje gyvenančios Izraelio arabės, požiūriui į žydų ir arabų santykius, ar Al-Khiyamo gyventojų įtarimus dėl galimo jų šalyje dislokuojamų tarptautinių taikos palaikymo pajėgų šališkumo. Esmė, ko gero, slypi visai kitur.
Visai neseniai populiarus Izraelio naujienų portalas „haaretz.com“ paskelbė tikrų tikriausią viešą kreipimąsi į internetinius komentatorius. Bradley Burstonas straipsnyje „Kariauti Vidurio Rytuose spauskite čia“ (Click here to fight a war in the Mideast) užsiminė apie didžiąją viziją, pagal kurią sparti Interneto plėtra pašalina visas kliūtis tarp žydų ir arabų, dešimtmečiams skyrusias vienus nuo kitų. Dabar jie jau esą turi visas priemones, leidžiančias laisvai ir be suvaržymų dalytis savo jausmais, savo skausmu ir savo žmogiška šiluma. Niekam nepriklausanti kibernetinė erdvė, B. Burstono vertinimu, siūlo unikalią galimybę ilgamečiams priešams ieškoti bendros kalbos ir sutarimo.
Ir visgi taip niekada neatsitiko, konstatuoja žurnalistas. Jo įsitikinimu, Internetas tapo tik dar vienu galingu ginklu, kuris, naudojamas be atodairos, galiausiai išplečia konfliktą „iki pasaulio pakraščių“, skatindamas tolimesnį kraujo liejimą ir iš tiesų niekuo neprisidėdamas prie pakantumo stiprinimo.
B. Burstono teigimu, Interneto puslapiuose bendros kalbos su kita puse ieškantis žmogus daugeliu atvejų susilaikys nuo komentaro, pamatęs, kaip aršiai šioje anonimiškoje erdvėje veikia tie žmonės, kurie kitomis aplinkybėmis, neturėdami prieigos prie Interneto, tikriausiai bandytų save realizuoti necenzūriniais užrašais ant tualeto sienų. Ir tai tikrai panašu į tiesą...
Be abejo, „haaretz.com“ nėra vienintelis naujienų portalas, susiduriantis su nekorektiško komentavimo problemomis. Matyt, tokia yra universali anonimiškumą propaguojančios sistemos savybė. Tačiau ypatingai apmaudu dėl to, kad „Haaretzo“ ar kitų svetainių siūlomos viešosios erdvės tinkamai neišnaudoja atstovai būtent tų tautų, kurios turėtų būti labiausiai suinteresuotos turiningu tarpkultūriniu dialogu bei sutartinėmis taikos paieškomis.
Tenka sutikti, jog Internetas iš tiesų pasiūlo kiekvienam stulbinančią galimybę pasisakyti ir, kas dar svarbiau, išgirsti kitą. Ištisus tūkstantmečius kariaujančių pusių gyventojai iš esmės neturėdavo jokio alternatyvaus informacijos šaltinio, nekalbant jau apie paprasčiausią pokalbį su vadinamuoju „priešu“. Dabar netgi didžiausios krizės metu iš esmės bet kuris žydas, nuoširdžiai bandantis išgirsti arabo nuomonę, turi tokią galimybę. Ir kiekvienas arabas, prieš griebdamasis automato ar savižudžio diržo, turėtų turėti tokią pačią galimybę.
Galbūt verta kiekvienam žydui ir arabui, kiekvienam sinhalui ir tamilui, kiekvienam hutui ir tutsiui padovanoti po kompiuterį ir patikimą Interneto ryšį? Skamba kvailai? Galbūt, tačiau kažkur netoliese vis tiek turėtų slėptis menkutė viltis...
