Kaip nukenksminti iškrypėlius? Giedrė POTELIŪNAITĖ Europos Tarybos kovos su kankinimais komitetas ketvirtadienį pareikalavo, kad Čekijoje būtų tuoj pat nutrauktas chirurginis dėl lytinių nusikaltimų nuteistų asmenų kastravimas. Ataskaitoje, kuri buvo paskelbta po apsilankymų kovo mėnesį dviejose Čekijos psichiatrijos ligoninėse ir dviejuose kalėjimuose, komitetas nurodo, kad tokia praktika „prilygsta žeminamam elgesiui“. Anot komiteto, chirurginė kastracija yra žalojanti, negrįžtama intervencija ir negali būti laikoma medicininę būtinybe gydant lytinius nusikaltėlius. Ši intervencija panaikina žmogaus gebėjimą susilaukti vaikų ir turi rimtų fizinių bei psichinių pasekmių. Nuo 2000 metų Čekijoje maždaug 300 asmenų, tarp jų - žagintojams, pedofilams ir žudikams, nužudžiusiems savo aukas dėl seksualinių priežasčių, buvo atlikta cheminė kastracija, o 50 - chirurginė kastracija. Tačiau minėtas komitetas sako, kad Čekija, kuri šį pusmetį vadovauja Europos Sąjungai, pateikė netikslius skaičius. Europos Taryba susirūpinimą dėl šios čekų programos išreiškė dar 2007 metais, o debatai dėl jos etiškumo vyko visame pasaulyje. Europoje Didžioji Britanija, Prancūzija ir Lenkija ėmėsi veiksmų išbandyti cheminius nuteistų pedofilų kastravimo metodus. Tokia kastracija yra legali 8 JAV valstijose, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje bei Danijoje. 1996 metais Kalifornija buvo pirmoji valstija, kurioje iškrypėliams buvo pradėda vykdyti cheminė kastracija. Teksaso ir Floridos valstijos pirmosios pradėjo nusikaltėliams siūlyti kastraciją vietoj kalėjimo. Rusijoje taip pat jau kuris laikas netyla diskusijos dėl tokio seksualinių nusikaltėlių “nukenksminimo” būdo. Tačiau čia griežtą nuomonę išsakė stačiatikių bažnyčia. Jos atstovai pabrėžė, kad pirmiausiai reikia kovoti su dideliu kiekiu pornografijos, kuri lengvai visiems prieinama ir skatina žmones nusikalsti ir skriausti vaikus bei moteris, o ne bandyti “greitosiomis spręsti opias problemas”. Bažnyčia smerkia kastravimą, taip pat ir savanorišką. Bažnyčios mokymas rodo, kad koks nors fizinis sužalojimas, „kad ir kaip jis padarytas - skalpeliu, įkaitinta geležimi ar įšvirkščiant kokį nors vaistą, neapsaugo žmogaus nuo blogų minčių, neužkerta kelio joms ir neišgydo žmogaus nuo nuodėmės, jo polinkio į nuodėmę. Rusijos stačiatikių dvasininkai taip pat teigia, jog galimi atvejai, kai minėta cheminės kastracijos procedūra (pavyzdžiui, dėl teismo klaidos) gali būti atlikta nekaltam žmogui. Seksualinių nusikaltėlių teisių apribojimas juos kastruojant – kontraversiška tema. Anksčiau, chirurgiškai atlikta kastracija JAV buvo praktikuojama. Pavyzdžiui, 1996 metais Laris Don Makvejus, nuteistas už vaiko tvirkinimą, beveik iškalėjęs jam priklausantį terminą, prisipažino, kad tvirkino mažiausiai 240 vaikų ir paprašė Teksaso valstijos chirurgiškai jį kastruoti. Pasak jo, tai vienintelis būdas sulaikyti jį nuo nusikaltimo pakartojimo, jei jis bus paleistas. Pastaraisiais metais kai kuriose valstijose leidžiama savanoriška cheminė kastracija. Ši procedūra apima preparato Depo-Provera vartojimą, kuris sumažina, tačiau neeliminuoja vyro seksualinių galimybių. Jei preparatą nustojama vartoti, atsistato normali vyro būklė. Priverstinė cheminė ar chirurginiu būdu atliekama kastracija neleidžiama, o dėl savanoriškos chirurginės kastracijos tebediskutuojama.
34 m. pedofilas Bobas Smitas buvo nuteistas už tai, kad išžagino savo 12-metę įdukrą. Jam buvo leista rinktis – 10 metų kalėjimo, ar cheminė kastracija. Vyriškis pasirinko kastraciją ir dėl to sprendimo niekada nesigailėjo. “Aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau atsikračiau to apsėdimo. Mano galvoje nuolat šmėžavo vaizdiniai, kurie neleido man gyventi. Savo įdukrą nuskriaudžiau, nes nebegalėjau su savimi susitvarkyti. Dabar aš galiu prisipažinti, kad padariau baisų nusikaltimą, kad esu pedofikas, tačiau žinau, kad dabar mano galvoje nebėra jokių iškrypėliškų minčių”.
Tie, kurie yra priešiškai nusiteikę cheminio kastravimo atžvilgiu dažnai remiasi Josefo Franko Smito pavyzdžiu. Šis pedofilas 1980 metais savanoriškai pradėjo cheminių medikamentų terapiją. Ji buvo nutraukta 1989 metais, o 1999 m. jis buvo vėl atsidūrė kalėjime už 5 metų mergaitės išžaginimą.
Be to, cheminės kastracija turi šalutinių reiškinių – depresija, diabetas, kraujotakos sutrikimai. Depo-Proveros vartojimas mažina tostesterono kiekį, kuris sukelia agresiją ir nekontorliuojamą norą tenkinti seksualines aistras.
Vis dėlto, daugelis Amerikos gydytojų įsitikinę, kad po cheminės kastracijos pedofilai turi kur kas didesnius šansus sugrįžti į visuomenę – mokytis, dirbti, gal net sukurti šeimą. Po vaistų vartojimo jie išvaduojami iš nuolatinio sekso troškimo, panaikinami biologiniai veiksniai, kurie iki tol vertė pedofilus skriausti vaikus. Šis cheminis aparatas taip pat sumažina recidyvizmo faktorius. Gydytojai teigia, kad pedofilams kalėjimas yra visiskai netinkama vieta – ten, sėdėdami vienutėje jie bus kankinami baisių vizijų ir norų kuo greičiau jas įgyvendinti, todėl tik išėję toliau žalos vaikus. Kalėjime jie išmoks tik vieno – būti atsargesniais kitą kartą.
Tuo tarpu psichologai sako, kad prievartautojų ir pedofilų veiksmai susiję ne tiek su seksu, kiek su dideliomis psichikos problemomis, todėl cheminė kastracija nėra tinkaniausia išeitis. Reikėtų “dirbti” su seksualinio nusikaltėlio sąmone, skirti jam psichologų ir psichiatrų konsultacijas. Chemiškai kastruotas pedofilas, netgi būdamas impotentu, gali surasti kitokių būdų toliaus seksualiai išnaudoti ir skriausti vaikus.
“Labiausiai visiems rūpi, kad iškrypėliai būtų izoliuoti nuo visuomenės, o kas jiems atsitinka, kai jie atsiduria už grotų – mažai kam rūpi. Tokiems žmonėms nei kalėjimas, nei kastracija nėra tinkamai išeitis. Iš tiesų vienintelis būdas mums apsisaugoti nuo jų ir jiems virsti normaliais piliečiais yra ilgalaikis gydymas specialiose psichiatrijos įstaigose, tačiau valstybei tai yra per brangu, be to niekas nenori terliotis su seksualiniais nusikaltėliais, o trokšta kaip nors jais atsikratyti”, - sakė Danijos psichiatras Davidas Hervagnelis.
Lietuvoje irgi buvo pasigirdę svarstymų, ar nevertėtų įteisinti cheminę kastraciją, tačiau kalbos ir liko kalbomis.
Kone žymiausias Lietuvos seksualinis manjakas Algis Stašauskas (35 m.) jau antrą kartą atsidūrė už grotų. Pirmąjį kartą 2000 metais už 11-metės išžaginimą buvo nuteistas 11 su puse metų, tačiau į laisvę išėjo neišsėdėjęs nė ketverių. Tik atsidūręs laisvėje ėmėsi senų “darbelių” ir per 3 metus įvykdė 34 seksualinius nusikaltimus. Aukų iškrypėlis ieškojo visur – prie mokyklų, prie parkų ar tiesiog gatvėje, o įsitempęs jas į mašiną ir patenkinęs savo aistrą, dar ir nufotografuodavo jas mobiliuoju telefonu.
Praeitų metų gruodžio mėnesį teismas A. Stašauską pripažino pavojingu recidyvistu ir pasiuntė į kalėjimą 23 metams ir 2 mėnesiams. Nors teismas nukentėjusiosioms bei jų įstatyminėms atstovėms priteisė neturtinės žalos atlyginimą, vargu ar ieškiniai bus atlyginti. Realiai A. Stašauskas jokio turto neturi – yra areštuota tik nedidelė suma banke, telefonas, automobilis bei pistoletas. Juos teismas nusprendė konfiskuoti.
“Tokiems žmonėms, kurie yra padarę ne vieną nusikaltimą cheminė kastracija galėtų būti taikoma kaip vienas iš būdų juos sustabdyti, tačiau vienareikšmiškai atsakyti, ar kastracija yra geras ir reikalingas dalykas – labai sunku, - sakė gydytojas psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras Šapurovas. - Reikia atidžiai išanalizuoti metodus, kuriais būtų atliekama kastracija, išsiaiškinti preaparatus ir jų sudėtį. Tai labai įvairialypė problema. Šalys, kuriose tai legalu sutinka, jog cheminė kastracija turi ir teigiamą ir neigiamąją pusę. Vis gi manyčiau, kad pirmiausiai reikėtų gydyti seksualinių nusikaltėlių psichiką, o tik vėliau imtis kitų, radikalesnių, priemonių”.
