Sigitas Stasaitis
Nors rizikuoju būti tardomas STT, bet taip ir bus - prisipažįstu, jog pažeidęs eismo taisykles, ir vėl papirkau policijos pareigūną - paėmęs kyšį, jis manęs nenubaudė.
Viršyti greitį - negerai
O situacija buvo banali kaip cento moneta. Važiuoju, svajoju. Staiga matau, kaip iš už medžio iššokęs policininkas man moja sustoti.
Kai važiuoju, man dažnai moja pakelėje stovintys žmonės. Tik šįkart mintyse riebiai nusikeikiu, nes suprantu, jog šitas žaliai apsivilkęs pareigūnas su "krivūle" rankoje niekur nesiruošia keliauti ir net mano atžvilgiu turi visai blogų ketinimų.
Žinoma, paklūstu, sustoju. Toliau - visiems vairuotojams iki skausmo pažįstama procedūra. Kol aš įjungiu avarinio sustojimo mygtuką, priėjęs pareigūnas pareikalauja pateikti automobilio dokumentus, vairuotojo pažymėjimą. Juos greitomis apžiūrėjęs ir įsitikinęs, kad viskas tvarkingai, pradeda svarbiausią pokalbio dalį: "Vairuotojau, kur taip skubam?" Ir nelaukdamas atsakymo (į kvailus klausimus nebūtina atsakinėti), pasiūlo man išlipti ir pereiti į netoliese stovinį policijos automobilį. Nedrįstu atsisakyti.
Kai abu ten jau sėdime, prieina nuošaliau stovėjęs antras policininkas su greičio matuokliu - radaru rankoje. Jis į automobilį nesėda, tik man be žodžių per langą parodo "laimingą" triženklį skaičių "111" ant prietaiso ekranėlio ir nutolsta "šaudyti" kitų skubančių pažeidėjų.
Nė nebandyk ginčytis
Iš patirties žinau, kad tai - man palankus ženklas. Protingi policininkai niekada nebūna dviese, kai duodamas kyšis. Kartais kyšininkai juk suimami, o kam "degti" dviem, kai tokios nelaimės sočiai ir vienam?
Kai antrasis policininkas nutolsta, pradedu pokalbį su pirmuoju. Žinau, kad kvaila ir beviltiška ką nors įrodinėti, net jei būčiau nieko nepažeidęs ir sustabdytas per klaidą. Žinau, kad yra kategorija užsispyrusių kietakakčių, bandančių policininkus įtikinti, kad būtent pastarieji neteisūs - girdi, stovėjo pasislėpę krūmuose, pamatavo ne tos mašinos greitį ir t. t. Visos tokios pastangos baigiasi apverktinai - surašytu protokolu ir paskirta didžiausia bauda, nes kaltės neigimas, neatgalavimas - sunkinanti aplinkybė. Vienas kitas naivuolis kietakaktis, būna, kreipiasi į teismą. Gaila, niekas nemato, kokie jie iš ten išeina... Vieni pajuodę, kiti - įtūžę, treti - keikdamiesi bei spjaudydamiesi. Keista, nes visi jie būna teisėjo sutriuškinti tuo pačiu "geležiniu" argumentų, prieš kurį ginklų nėra. Tai nekalta fražė: "Vairuotojau, o kodėl mes turėtume netikėti policijos pareigūnais?"
Visa tai puikiai žinodamas, net nemėginu ginčytis ar juolab kaltinti policininkus. Lygiai taip pat apdairiai neimu kalbėti ir tiesos, jog greitį viršijau sąmoningai. Iš tikro, kelias buvo tuščias, platus, norėjau greičiau pasiekti namus, tai truputėlį ir paspaudžiau, tikėdamasis, jog šiandien policininkai šiame kelyje nepatruliuoja...
Pagąsdino nemenka bauda
Taigi nutaisęs nelaimingą veidą, virkauju atgailaudamas: "Tai bėda, tai aš, žioplys, prisidirbau! Ir kam tą radiją įsijungiau. Per jį, matyt, užsižiopsojau ir nepamačiau, kad greitį viršiju. Dar ta saulė į akis... Kiek aš čia pažeidžiau?"
"Nustatyto greičio viršijimas nuo 20 iki 30 kilometrų per valandą. ATPK 124-o straipsnio trečia dalis. Nuo 100 iki 300 litų", - lyg kunigas poterius išbubena policininkas, žvelgdamas man į akis ir stebėdamas mano reakciją.
Puikiai žinau, kad jis, žaltys, truputį meluoja. Pirma, ATPK trečia dalis taikoma greitį viršijus ne 20 o 21 kilometrą per valandą. Na taip, aš lygiai tiek ir viršijau, bet mano naudai dar yra numatyta radaro paklaida. Ji - nedidelė, vos 1-2 kilometrai per valandą, tačiau ją pritaikius, žiūrėk, "nusmunku" į ATPK 124-o straipsnio antrąją dalį, numatančią baudą jau tik nuo 40 iki 100 litų. Bet ginčytis nepradedu ir savo teisių "nepumpuoju", puikiai suprasdamas, kad beviltiška. O jei kas nesuprato, perskaitykite pastraipą apie kietakakčius antrą kartą.
Paslaptingi abipusiai ženklai
Spektaklis vyksta pagal visas teatro taisykles. Aš vaidinu netyčia eismo taisykles pažeidusį atgailautoją, policininkas apsimeta, kad manim tiki. Tačiau jis kažkodėl neskuba rašyti protokolo, o tik varto rankose dokumentų segtuvą, lyg būtų beraštis. Žinau, jog tai antras geras ženklas. Neskuba bausti - vadinasi, laukia. O ko gali laukti policininkas kelyje?..
Ir aš imu rodyti ženklus. Tebekartodamas atgailos "maldelę", išsitraukiu piniginę ir patikrinu jos turinį. Tiesą sakant, aš mintinai žinau, kad joje belikę vos 40 litų, tačiau dabar svarbiau ne santaupos, o mano ženklas, kad galėtume susitarti be protokolų. Pradedu policininko maldauti smarkiai nebausti, apsiriboti įspėjimu. Tai kalbėdamas ištraukiu porą banknotų po 20 litų, juos ta pačia ranka sulankstau ir lėtu judesiu pinigus dedu tarp sėdynių. Dedu, bet nepadedu - vis dar banknotus suspaudęs rankoje, laukiu pareigūno reakcijos.
Jei tik jis imtų rėkti, jog mėginu jį papirkti, banknotai žaibu atsidurtų atgal piniginėje ir aš galėčiau pareikšti nieko nedaręs. Pačiu blogiausiu atveju galėčiau išsisukti teigdamas, jog taip keistai pasielgiau per savo nemokšiškumą. Girdi, ką aš, paprastas mažaraštis iš kaimo, žinau - aš gi, ginkdie, ne kyšį brukau, o ruošiausi mokėti baudą.
Jokių pokalbių apie pinigus!
Tačiau policininkas tyli. Ir aš tyliu. Tiksliau, šneku visokius niekus, bet tik ne apie pinigus. Nes žinau svarbiausią prityrusio kyšininko taisyklę. Ginkdie neužvesti kalbos apie jokią siūlomą sumą, apie jokį kyšį, jokį papirkimą, nes iš karto būčiau palaikytas STT siųstu provokatorium. O ką jūs manote - šiais pigių diktofonų bei pokalbius įrašančių mobiliųjų telefonų laikais!
Policininkas viena akimi mato mano ranką, pagaliau padedančią pinigus, bet lieka šaltas ir sustingęs kaip indėnas prie savo vigvamo. Jis, žinoma, nekantrauja pažiūrėti, kokia suma aš įvertinau jo "geraširdiškumą" manęs nebausti, bet nieko nedaro. Iš karto atpažįstu protingą žmogų. Jokio kyšio jis iš manęs nereikalauja, nesidera kaip kokia pigi STT auka. Jis žino auksinę taisyklę - kiek Dievas siuntė pinigų, tiek gerai. Godieji, "derybininkai" anksčiau ar vėliau atsiduria STT rūsyje.
Nesiliesdamas prie pinigų, šitas policininkas apsidraudžia. Net jei aš - STT provokatorius, jis išsisuktų. Jis gi nematė, jog aš, prakeiktas provokatorius, paslapčia padėjau pinigus, kad sukompromituočiau dorą pareigūną. "Tiek to, - atlyžta policininkas, man grąžindamas dokumentus. - Matau, kad jūs ne piktybinis pažeidėjas, greitį viršijote nedaug, tad apsiribosime įspėjimu".
Pažeidimas per vajų
Žinau, kad "Akistatą" skaito ir STT pareigūnai. Perskaitę mano "išpažintį", jie gali sumanyti mane prigriebti - kaip jau kartą nutiko. Apie tai, kaip pakeliui į Kauną papirkau policijos pareigūną, kartą aprašiau viename solidžiame žurnale. Situacija buvo beveik tokia pat. Tik tąkart mane radaru "pašovę" policininkai važiavo ne su lengvuoju automobiliu, o ant motociklų. Tada greitį viršijau 18 kilometrų, tad prie motociklo pasikvietęs policininkas mane "nudžiugino", jog turiu būti nubaustas bauda nuo 150 iki 300 litų ir dar 6 baudos balais.
Tuo metu vyko tuometinio VRM ministro G. Furmanavičiaus paskelbtas vajus - kova su vairuotojų kyšininkavimu. Ar pamenate - buvo pradėti gaudyti vairuotojai, brukę kyšius policininkams. Tad man reikėjo labai saugotis. Tuomet rankoje suspaudęs banknotą (bet kad jo kraštelį matytų pareigūnas), ėmiau kalbėti apie sunkius laikus, piktus ministrus, visokias akcijas.
Išsikvietė STT pareigūnas
Policininkas tik atsiduso ir apsidairęs pirštu parodė į nišą benzino bake. Diktofonų bei miniatiūrinių kamerų amžiuje abu be žodžių puikiai supratome vienas kitą. Atsiprašinėdamas už padarytą pažeidimą, aš nepastebimai padėjau pinigus, kur parodyta. Ir, nubaustas tik įspėjimu, laimingai pasiekiau Kauną. Tik nebe taip lėkdamas.
Pasirodo, STT agentai skaito spaudą. Kai žurnalas pasirodė prekyboje, sulaukiau netikėto skambučio. Mandagiai prisistatęs STT agentas paprašė pas jį užeiti.
Nuėjęs pamačiau, kaip pareigūnas įsijungė savo diktofoną ir ėmė klausinėti apie žurnale aprašytą kyšio davimą policininkui - ar tai teisybė? "Ką jūs, pareigūne, Lietuvoje policininkams juk niekas kyšių neduoda, aš esu baisus melagis ir viską sukūriau, - ramiai paaiškinau jam, nesuprantančiam, jog man gera padariusių žmonių aš neišduodu.
Kas kaltesnis?
Nuojauta man kužda, jog šįkart STT inspektoriai nebesiryš manęs tardyti. Manau, kad daugiausia, ko jie norėtų - pažvelgti man į akis ir paklausti: ar man negėda. Atsakau: gėda. Net labai. Bet dar labiau gėda gyventi nuskurdusioje šalyje "nuo algos iki algos", gėda. sąžiningai sumokėjus baudą. nebeištempti iki atlyginimo ir įlįsti į skolas. Kad pateisinčiau save, turiu susikūręs savo filosofiją. Mano nuomone, Lietuvoje baudos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus - drakoniškos. Jos nebe drausmina, o skurdina bei piktina žmones. Aš nekalbu apie bausmes "kelių ereliams" už lakstymą prisirijus svaigalų, piktybiškai kartojamus pažeidimus. Tačiau manau, jog valstybei irgi turėtų būti gėda iš savo piliečio atimti pusę, jo mėnesio pajamų (o kartais net visas) už ne vietoje paliktą automobilį ar truputį viršytą greitį.
Korupciją tirianti tarptautinė organizacija "Transparency International" Lietuvą laiko gana korumpuota šalimi. Jos sąraše tarp pusantro šimto valstybių mūsų šalis įrašyta tik į antrojo trečdalio pradžią. Spręskite patys, kas dėl kyšininkavimo Lietuvoje keliuose kaltas - per didelės (ir vis didėjančios) baudos, ar per maži (ir vis mažėjantys) atlyginimai?
