Lietuviškas kaimas. Lietuviškos stiprybės šaltinis. Net ir miestiečiams. Juk taip gera pabusti, paglostytam rytinio saulės spindulio, išeiti į lauką, pasirąžyti, pasikasyti pakaušį, į savo prarūkytus plačius įtraukti gaivaus šienu kvepiančio kaimo oro, pasiklausyti paukštelių čiulbesio. Paskui basomis kojomis iš lėto žingsniuoti rasota žole, netyčia įminti į karvės paliktą natūralią trąšą ir meiliai pažvelgti į tą pačią karvutę, kuri flegmatiškai rupšnodama žolytę melancholiškomis akimis spokso į tave, visiškai netinkantį prie bendro jai įprasto vaizdo. Argi ne puikus lietuviškas kaimo rytas? Aš pagalvojau taip pat, kaip ir jūs. Tad norėdamas atsigauti po nesėkmingos merginos ieškojimo epopėjos, pasiėmiau keletą dienų atostogų ir išvykau pas savo tetą į kaimą. Į tą patį, kur praleisdavau savo nerūpestingos vaikystės vasaras, basas taškydamasis po balutes bei smagiai tampydamas vietinių mergaičių kasas.
Kaimiška ramybė
Aš tetos troboje. Teta apsidžiaugė: dar vienos rankos prie ūkio. Deja, iš karto ir nuliūdo, nes kategoriškai pareiškiau, kad esu taip nusibaigęs, jog bet koks ūkiškas darbas mano organizme sukels negrįžtamus procesus, pasibaigsiančius visišku centrinės nervų sistemos išsekimu. Tetą paveikė mano mokslingi žodžiai ir ji tyliai susitaikė su likimu, kad sveikas, drūtas ir žydintis jaunuolis keletą dienų po namus bimbinės be darbo.
O aš mėgavausi kaimietiška ramybe, neskubriu gyvenimo tempu, sodriomis besibaigiančios vasaros spalvomis. Juk taip gerai, kai neskamba telefonas (nes kaimas ne ryšio zonoje), kaip gerai niekur neskubėti, nes vis tiek niekur nespėsi: autobusai kursuoja tik trečiadieniais ir šeštadieniais. Kaip gerai nieko nedaryti. Aišku, iki tam tikros ribos. Ji man ateina į pavakarę, nes šioje ramybėje pasijuntu itin neramiai. Ką aš šitame kaime darau? Kur artimiausias baras? Mane apima panika, nes jis už kokių gerų 20 kilometrų. Ir vis tiek ten rasiu tik melžėjas, begeriančius mechanizatorius (jei dar tokių yra) ir alų, kuriame plaukioja kelios praeitos savaitės musės. Ką man daryti? Koks velnias mane nešė į šį visų užmirštą užkampį???
Bendravimas su kaimynais
Pas tetą užsuka kaimynas - esą pritrūko degtukų. Jis - geras mano vaikystės draugas. Kažkada skurdžiais sovietiniais laikais bandėme rūkyti šiaudus, sakydami, kad tai taikos pypkė. Aš į kailį gavau dvigubai: nuo jo tėvo, kad jo sūnų mokau negerų dalykų, ir nuo tetos, kad vos nepadegiau jos kluono. Kažin ką dabar jis susiruošęs padegti? Tačiau kaimynas gudriai pamerkia man akį ir šnipšteli, kad reikia atšvęsti mano atvykimą. Pasididžiuoti juk negalima. Tad paimu specialiai tam reikalui atsivežtą „Starkos” butelį ir saulei leidžiantis, kai darbai nudirbti, žygiuoju pas vaikystės draugelį. Geriam vyriškai. Tai reiškia: 1) iš karto susiversti 50 g „Starkos”, 2) smarkiai susiraukti ir 3) išleisti ilgą gerklinį garsą „aaaaaaaaa...”, 4) po to būtinai pasakyti „Ale, ir skani gyvatė”, 5) pauostyti duonos ir 6) atsikąsti mažą gabaliuką parūkytų ir nuo karščio jau aptekėjusių lašinių. Pokalbių temos rūsčios: apie ūkį, būsimą derlių, karvių prieauglį, bekonų supirkimo kainas. Apie pastarąsias itin nusimanau.
Į trobą renkasi ir kiti kaimynai. Greitai baigiasi „Starka”. Subėgioju antro butelio. Jis irgi išnyksta. Tuomet iškilmingai pranešama, kad mauksime ką tik padarytą ruginukę. Man ta ruginukė kažkodėl primena degintų padangų skonį. Tačiau kuo jos (ruginukės) daugiau, tuo padangų skonio mažiau. Kaip ir mano sveiko proto. Dar prisimenu, kad užsidėjęs iš kažkur atsiradusį statybininko šalmą, įsispyręs į ilgus guminius batus, užsivilkęs kažkokį nenusakomos spalvos žeme besivelkantį brezentinį daiktą, kurio, kaip suprantu, paskirtis neperšlapti einant karvių melžti, su darželyje nurautais jurginais vienoje rankoje, kitoje mosuodamas tuščiu „Starkos” buteliu, užlipu ant taburetės ir deklamuoju:
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt.
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Po to liepiu visiems pakartoti, ką jie matė ir girdėjo. O pats iš taburetės aukštybių gudria akimi pastebėjęs pakrypusią sofutę mitriai ant jos susirangau. Su šalmu, jurginais ir tuščiu buteliu. Šeimininkas mane kelia ir sodina prie stalo. Argumentuoja, kad ruginukę gamino ne šiaip sau, o ypatingai progai. Tačiau ypatinga proga (t.y. aš) deda visas pastangas, kad įgautų horizontalią padėtį ir kažką murma apie Kinijos žemės ūkio pasiekimus. Susirinkusieji skeptiškai įvertina mano pajėgumus: vyrai net kaip reikalas apšilti nespėjo, o šis miesčionis jau negyvas. Tačiau, kaip man vėliau papasakojo, jie baisiai klydo. Pasirodo, aš du kartus bandžiau išeiti per langą, tris kartus atkakliai ieškojau durų rankenos šaldytuve, o paskutinis triukas buvo toks. Didingai pakilau nuo sofutės ir pareiškiau, kad tuoj parvesiu merginų iš kiemo. Jie niekur manęs neleido ir tikino, kad kieme nieko nėra, - tik flegmatiškai žolę rupšnojanti karvė. Ir dar belojanti kalaitė. Tačiau aš buvau gudrus ir, įtaręs senų slunkių senbernių klastą, bandžiau juos apgauti. Isteriškai sušukau, kad pro langą lipa serijinis žudikas, atsekęs mane iš Vilniaus, o pats tuo tarpu mitriai bandžiau išsprūsti kieman. Deja, bandymas baigėsi tuo, kad aš vos spėjęs atidaryti duris susipainiojau brezentinio lietpalčio skvernuose, užkliuvau už slenksčio ir paslikas pargriuvau. Statybinis šalmas buvo kaip tik vietoje - jis mane apsaugojo nuo smegenų sukrėtimo.
Kaimiškas rytmetis
Prabundu. Pirma mintis – „Kur aš?”. Tą pirmąją nustelbia egzistencinė antroji mintis – „Kur mano galva?”. Bandau pačiupinėti. Jos nerandu. Apčiuopiu tik keistą plastmasinį daiktą. Praeina keletas akimirkų, kol suvokiu čiupinėjąs šalmą, kurį vakar užsidėjau vardan didesnio poezijos poveikio sudiržusioms nuo kasdienybės kaimiečių širdims. Galva skamba. Bet ne nuo rytinių paukštukų čiulbesio. Nuo pagiringo genio, kuris sėdi mano galvoje ir atkakliai bei metodiškai kala į pakaušį. Ojojojojojojoj...
Žygiuoju namo. Baisu. Nors tik 6 valanda ryto, tačiau kaimiečiai, užuot ramiai snaudę savo lovytėse, šeria kiaules, lesina vištas ir būtinai turi nuo galvos iki kojų mane nužvelgti. Netgi melžiama karvė - ir ta priekaištingai ir įžūliai žvelgia. Netgi įtariu, kad tai karvė-žmogėdra, belaukianti, kol koks naivus miestelėnas pasipainios jai po kojom, tiksliau - po jos kraugeriškais dantimis...
Sugrįžau ir susirangiau kamputyje, bijodamas pajudinti galvą ir pažadanti joje tūnantį išprotėjusį genį. Tetai sakiau, kad medituoju, o vakarykščiams sugėrovams - dirbu neatidėliotinus firmos darbus. Nei teta, nei sugėrovai manimi nepatikėjo.
Tad štai kokie lietuviško kaimo nuostabūs rytai. Ar jūs taip nemanote?
